Atmintis ( III)

Nuo kalnelio atsiveria vaizdas –
      dairos saulė pro skendintį rūką.
Negaliu atpažinti, net keista:
       gal žmogus, gal tai gluosnis ten supas...
Seno medžio pavargusios šakos,
        tarsi girtos, linguoja nuo vėjo.
Taip pasikeitė viskas, nutrūko...
        Tiktai vėjas lengvai glamonėja
Pečius mano nuvargintus metų.
        Akys ieško mažyčio namelio.
Laikas keičia, ak kaip jisai keičia...
        Ir nukritusią uždangą kelia:
Prisišliejusi upė prie namo,
        žaidžia valtim ir krūmų šešėliais...
Danguje čia spindėdavo žvaigždės
        ir į gluosnį čia inkilus kėlėm.
Kai ateidavo rudenio metas,
        medžiai švietė ir auksu žibėjo,
Lapus krintančius vėjai vis vaikės,
        gervių trikampius mudu lydėjom
Ir svajojom kaip kilsim į dangų,
        sieksim tolimą paukščių šį taką.
O paskui, lyg kažko išsigandę,
        mes nutildavom... Girdis kaip šneka
Upės slenkstis, stabdydamas tėkmę,
        lyg žinotų – šis laikas negrįžta.
Neša vėjas nutilusį balsą...
        Tie krantai... Širdyje lieka viskas...
spika