Kaip gerai ten aukštai,
Kur sparnams daug erdvės,
Kartūs melo purslai
Tau akių neužlies.
O ir žemė žalia
Begaliniai graži —
Ir laukai, ir giria
Driekias, bėga toli.

Kaip norėtųs taip skrist
Ir su vėju kalbėt,
Nebijot pasiklyst,
Drąsiai priekin žiūrėt.
Patikėt, kad gali
Vien tik tiesą girdėt,
Kad svajonė šviesi
Leis likimą mylėt.

Kaip gerai ten aukštai...
Pasiimk ir mane.
Jeigu dieną bijai,
Tai pakviesk nors sapne.
Tu pakviesk, juk matai —
Kelias žemėj sunkus,
Klampios pelkės, klanai,
O esu tik žmogus.

O esu tik žmogus...
Nors ne vienas, bet daug,
Jei suremtum pečius
Blogį sviestumei lauk.
Gal taip bus, nežinau,
Tik svajonėj matau,
Kad kaip paukštis skrendu,
Ir taip gera, dangau!