.                          „Kai kur, kai kas\"
                                                      Maironis

Vienas išvengė vėjo,
Riesdamasis trūks plyš,
Ir jau gebąs tikėjo
Virvę nuvyti iš –.

Kai patikėjo kitas
Jam pabučiuot turįs,
Jau nebe daug reikėjo
Tokių, kad būtų trys.

O jau tada – į priekį
Trigalis smaigalys!
Ir jau patsai žiūrėki,
Kurs dar užnirs kvailys.

Vyras prie vyro virvėn,
Vis riesdamies mazgu.
Nepranašauk nei kirbink –
Be pabaigos raizgu.

Tu pabandyk, įrodyk –
Jie, o ne jūs girti!
Skuduruosna suk žodį...
Virvių era arti.

Taip virvėn susiviję,
Tos jų tiesos biednos
Netikintį – galviją
Plaušai mazgu vanos.

Sakai – Damoklo kardas...
Tiki – tašai žodžiu.
Tie gi tik juką verdas
Iš apšnerkštų raidžių.

Kopą užkopę pūkščia.
Veidrody solidžiai
Suveja miną rūgščią
Ar atbulai gaidžiai.

Taip – kol kauliukų urną
Vėjas apvers, paris.
Durnas kol kas, kas niurna:
– Virvė tebuvo iš –.