„Ir karalienė pagimdė sūnų“ —
Tai viskas, ko karalius troško.
Jie atėjo naktį, geležim paženklino jos kūną,
Atėmė regalijas ir uždarė į bokštą.

Sūnus greit užaugo į vyrą,
Tik kažkodėl žvelgė liūdnomis akimis.
Jis paslapčia skaitydavo Šekspyrą,
Kažkur dingdavo tamsiomis naktimis.

Jis slapta iš pilies išjodavo
Ir ištirpdavo miškų gilumoj.
Grįžęs niekam nepratardavo žodžio,
Užsidarydavo menėj savoj.

Du skundikai karaliaus sūnų sekė,
Sužinojo, jog jis lankos vergo namely.
Pastarajam liūdna dalia teko:
Įsakė padegt, žole užsėt kelią.

Nuo tos dienos dingo — lyg nebuvo —
Karaliaus sūnus, liko tik jo liūdesys.
Nieks nežinojo, kur jis pražuvo,
Ilgus metus jo ieškojo visi.

Bet niekam į galvą neatėjo
Užsukt į mažą lūšnelę prie vandens.
Ten priešais žvakę jis vienas sėdėjo
Laukdamas, kol jo šmėklos pasivaidens.