Atminty pasiliko siaurutis dulkėtas kelelis,
Sena varpinė griūvanti, snaudžiantis ryto dangus.
Ir močiutė sena, aplink pastatą einanti keliais –  
Vis dėkodama Dievui – aušra dar viena jai vėl bus.

Nenublanko smėlėta pakrantė pailsusių vėjų
Ir mieguistas vanduo, apsigaubęs baltais marškiniais.
Vėl piešiu mintyse, kaip raušlėta, sena pribuvėja
Kelia naują gyvybę ir laukia, kol saulė ateis.

Kaip prinokę kaštonai išbirom po visą pasaulį...
Žydros akys išbluko, nejojam eikliaisiais žirgais.
Tiktai mažas upelis vingiuoja, tai gęsta, tai sukas,
Ir mėnulis vis žaidžia vandens auksaspalviais kerais.