Rasos lašeliu ir karšta žarija
Grįžai į pradžią, svirpliams užgrojus tango,
Ir vėl garuoja prie lovos arbata,
Ir vėl vaidenasi lyg tai žiema už lango.

Grįžai kutenti pėdutes,
Parnešti viltį ir ilgam nepasilikti,
Saldžiai užmiegu, tau beniūniuojant lopšines,
Nepajuntu, kaip spėji nepastebimai išnykti.

Paslėpsiu liūdesį, išmesiu dvejones,
O tarpdury paliksiu siaurą tarpą,
Kad kai norėsi, galėtum eit pro jas —
Jausmų karams nereikalinga triumfo arka.