Tą rytą jis nepabudo. Įkyriai nesučirškė žmogžudys žadintuvas. Ne ta koja atsargiai neišlipo iš lovos. Nepasirąžė kaip į U raidę išsirietęs katinas. Chaotiškais sapnais aplipusiais pirštais iš užtinusių akiduobių neišsikrapštė kaip plastilinas lipnių traiškanų. Ruoniškai nenusižiovojo. Paniekinančiai nenusispjovė už lovos, nepagalvojęs apie dar vieną niekuo neišsiskirsiančią gyvenimo dieną. Tuomet neužsirišo ryškiai geltono su žaliais žirneliais kaklaraiščio ir švelniai nepaglostęs nutukusio smirdinčiais žabtais išsivėpusio kokerspanielio užausio, kaip neišauklėtas žvėris neužriaumojo žmonai: „Kavos!“.

Iš lėto negurkšnodamas kartųjį viralą, viena ranka nesklaidė naujausius spaudos leidinius, o kita nevartė šusnies be galo svarbių dokumentų. Vienoje ausyje kaip Karlsonas įkyriai nezvimbė ritualu tapęs „Labas rytas“, o kitoje – foninis žmonos burbėjimas ir įkyrus vaikų bliovimas. Staiga kaip hemarojaus įgeltas nepašoko iš odinio supamo krėslo, nestvėrė prabangų popiergaliais atrajojantį lagaminą ir nevėkšliškai neužkliuvęs už niekšo slenksčio bei neatsisveikinęs su chimeriškais namiškiais tarsi kurčnebylys neištirpo bundančio miesto triukšme.

Apskritai diena buvo (tiksliau sakant, nebuvo) labai keista. Nurimo spragėsiai nervai, nerūpėjo valiutų kursai, kotiruotės, akcijų paklausa, apyvartos ir kiti kasdieniniai formalumai. Nerūpėjo, ką apie jį rašo kandi spauda (ji mėgo apie jį rašyti), net aplinkinių ir artimiausių giminaičių nuomonė visiškai nerūpėjo. Keistas slegiančio lengvumo jausmas. Tuštuma.

Vėlai vakare, kai trivialūs dienos rūpesčiai nusėda kaip dumblini kavos tirščiai, jis palaimingai nenusėdo į savo mylimąjį odinį krėslą, kuris dvelkė dar vieno eilinio sistemos sraigtelio šviežiai nulupta kruvina oda. Netrukus nespragtelėjo nekantri šalto „Faxe“ alaus skardinė, o mūsų (ne)herojus neužvertęs galvą, buku savimeiliško debiliškumo pritvinkusiu žvilgsniu nepriekaištingai baltose lubose atidžiai nestebėjo aukštyn kojomis vaikštančią musę. Galvoje nezvimbė tyla. Nekilo jokių klausimų. Net apie rytdieną.

Visa tai nutiko, atleiskite... NENUTIKO todėl, kad tą lemtingąją naktį, nors lemtingumą suvokti tą akimirką buvo sunku, jis, tvirtą padėtį visuomenėje užimantis vidutinio amžiaus vyras, visai netikėtai (gėda kam pasakyti!), netgi gėdingai, niekam nežinant – NUMIRĖ. Užvertė kanopas, liaudiškai tariant. Ant chaotiškai patvirkusio rašomojo stalo nesusipratęs į tą pačią aukštyn kojomis vaikštančią musę kvailai žiopsojo dar vakar karštu antspaudu užantspauduotas gyvybės draudimas.

Kur jis dabar? Niekas nežino. Net interpolas. Bandžiau domėtis, ar ką nors gero per savo prasmingą gyvenimą buvo padaręs šis padorus pilietis, tačiau tokios informacijos gauti nepavyko. Sako, buvo didžiai gerbiamas ir žinomas žmogus. Pasirodo, būna ir taip.