Jau vėlu, azalija...

Nekaitink kraujo, raudonžiede. Jau vėlu
Ugnim, kaip tau, gegužės saulėj degti.
Džiaugiuosi akimis žydėjimu tavu,
Kitos tokios dabar man nesurasti.

- Azalija, – minty tariu,
- Iš kur, iš kur tokia skaisti atklydai?  
Kaip karalienė šiandien tarp gėlių,
Galėčiau būt tarnu tavoj palydoj.

Ar tau sapnuojas Azijos platybės, šilko kelias,
Nustebusi Europa, jos rūmai ir dvarai?
Dabar jau Lietuvoj, maži laukai, sodeliai...
Ilgai ilgai per žemę keliavai.

Tiek daug žiedų, visi raudoni, ryškūs,
Kaip liepsnos blaškos ant plonų šakų.
Net vakare sodo kertė žara nušvitus,
Azalija, meni jaunystės karštį tu.
skroblas