„O jūs, kurie taip daug žadėjot“
Maironis

Seimą pašlovinki, liaudie, kadenciją tempiančią drąsiai.
Šitiek atlikta darbų! Net ūkis visai jau sugriautas!
Rankos, miklumą pajutusios, tempia iš iždo į glėbį
Viską. Ir tyli žmogeliai. Patys juk valdžią išrinko,
Suteikė galią. Šventieji, dirbantys liaudies gerovei...
Lengva valdyti, ir turtas kaupiasi pats ir nemano –
Laikas jau liautis. Susirgo liga, neišgysi taip greitai.
Plečias... Didėja sotumo pilvas nejaučiantis, šaukia:
Maža! Vis maža! Dar liko Europos skirti pinigėliai...
Dalį mažesnę bandysit skirti draugeliams, sutarsit.
Kyšiai dar niekam nemaišė, juk parašą dėti negaila!
Šitaip, vaikai, susikursit ateitį šviesią. Mokintis
Čia, Lietuvoj, ne prestižas. Geriausias tai būdas pasekti
Jūsų pačių pėdomis. Vietą juk Seime nupirkot!
Pinigus vėjui paleisti neleisit, juk gėda taškytis....
Niekas dabar jau veltui nugaros nepakaso. Mokėkit –
Viskas kainuoja. Sunku jums gyventi, jus spaudžia gobšumas,
Noras vidinis pakilti, žemės nejausti po kojom.
Liaudis... Ir ką gi jinai besakytų, vis viena negirdit,
Seimas toli ir aukštai... Šioj žemėj vien runkeliai dera.
Būtų gerai, kad neliktų nė vieno. Tik ką gi darysi...
Reikia pripildyti iždą, tuščio juk niekam nereikia.
Pažadat jiems aukso kalnus ir tikit – kvaili žmogeliukai
Vėl rinks. Meluosite vėlei. Lieka viltis ir dar Dievas...