Pavargau ( Tikrumu V)
Nuo nelaimingos meilės kartuvės pavargo,
kaip pėdos mano vargsta nuo kaitros,
Lyg dovaną pakuoju taip, kaip vysto vaiką –
dažnai per grubiai išsupa delnuos.
Strategiškai aš laiko mato suniokota,
O būsenoj – sulūžęs smuikas tik griežlė.
Sraigtasparniais jie laidoja smėlėtą tvaiką,
Ir nuolaužas sukraunam į dėžes.
Paminklus stato, pro maldas alsuoja, o
aš – gama tik iš penkių natų, kur paskutinė
vakarienė, – sau batus matuojuos, nes
Dievas niekas – žūsta juk piemuo.