Ruduo, ru...
Visa žolė išvaikščiojo pirma manęs,
Tai kur beeičiau – vis ruduo, ruduo...
Atrodo, greitai vasaros pradžia,
Tačiau ne man –
Žolė į Metų aukštą laiką neįleidžia.
Todėl klausykit, žmonės, ką sakau:
Netgi varnėnai rudenį perėt išmoko.
Štai ji, iš inkilo išskridusi vada,
Gegulė užkukuoja vakarais – rytais
Ir saulė ieško Joninių dangun,
Į mano rudenį aukštai pakilus...
Žolė nurudus vaikščioja aplink mane
Ir nebežino, kad va šitaip gali būti.
Pakelk, žolele, taurę už mane,
Aš už tave taip pat
Ir, žinoma, už tokį rudenį,
Kuris su pasakom ateina
Ir laimina tuščia paparčio šakele...