Vakaro vėrinys
ant trūkinėjančio
vakaro vėrinio —
ryškėjantis veido peizažas - - -
akių ežerėliai —
smaragdiškai mėlyni —
skandina bučinio paukštį
gelmių užburtim —
trumpėjant atstumams
kur mano
kur tavo
regėjimo lauko platybės
per neįveikiamus kalnus
tirpsta įsitempusiais
vyzdžių siūleliais...
tik bekraščiuos miražuos
lūpos virpa
blakstienų šešėliais
klimpsta ošiančio kraujo
virgulių viražais —
į kiekvieną laiko piršto
žymelę
aukštikalnės plynėj
po giesmę įdėta - - -
ir skamba
beprotiškai skamba noktiurnas
varstant vakaro vėrinį
tavo veido peizažui...