„O jūs, kurie taip daug žadėjot“
Maironis

Grimzta, skęsta Lietuva į apgaulės liūną.
Nebėra jos. Nebėra…Kad jus kur perkūnai!
Okupantai negeri plėšė ją ir draskė,
O dabar jėga stipri per makaules teškia.

Velka moteris senas grindiniu duobėtu,
Nusipelnę! Na ir kas. Še tau!Nenorėsi
Tiesos ginti prarastos. Mat ko užsimanė!
– Viską darom dėl tautos, – rėkia besmegeniai.

Gėda. Gėda. Jau tauta kęsti nebegali.
Pedofilai ir valdžia niurdo savo šalį.
Aiškiai matos nedori jų darbeliai, kėslai.
Ir Temidė atvirai dengia juos ir plėšos.

Peršas išvada aiški – jie iš to pat klano,
Pučia vėjais keturiais, debesėliais ganos.
Antstolė Garliavoje tampa generolu:
– Jūs sakykit man bet ką, vykdysiu aš uoliai

Ką man liepia iš aukščiau. Ant visų aš dėjau...
Tu gi motina. Kadais širdį net turėjai!
O jei tavo vaikučius šitaip pedofilai?
Klupi žmonės prie namų, meldžia Dievo tyliai...

Ką sakysi tu tada? Rėksi? Šauksi liaudį?
Kraupios dienos. Nežinai ko rytojuj laukti.
Kur valdžia, ten pinigai. Mūsų išrinktieji,
Ar suprasit pagaliau, jūs – žmonių kenkėjai?