Kas atsitiko, Viešpatie,
Sakyk man į akis,
Nors gal ir tyliai —
Kai nuo galvos net plaukas nekrenta be tavo valios,
Kodėl save naikinti leidi?

Nejau manai,
Kad tavo šitokią kantrybę
Ir aš turėčiau iki dugno išragauti?
Ne, ne! Aš žando nepaduosiu kumščio smūgiui
Ir paskui Garliavą iš Lietuvos einu.

O tu, o Viešpatie, kentėk...
Bet argi nematai —
Kas dieną vis mažiau tavęs belieka.
Jau neprašau: o Dieve, man padėk!
Norėčiau, kad pirma padėtum sau,
Nes jau ir aš su Garliava iš Lietuvos einu.