Tik susruošk kakį rimtesnį darbų dirbt‘, tuoj dabok telepuonas jau ir birbia ažunty. Daboju- Petriukā Alduonia. Geras žmagus bũva Petriukas. Su juo kaip kaimynai pensinykai ir arielkas namines pakaštavodavam ir talkon anas ataidava su kumelioti daržų suart‘. Tik va, jau amžinan atilsin išĕjis. Vēžių vederė`lin prisgāudiā, ā paskui ānys ir jaknas jam suėdiā. Pā pakrāvu pažadėjau Alduoniai, jei kokiās bėdās, - skambink,-peršakis par upeliōkų atbėgsiu ratavōt‘.Akurat, prāšā padėt‘ pasādint‘ bulbas. Nārs jau jos anūkas su mersu lākstā, ā sūnus apsauginis, vyras kaip šėpa, veik dešimt pūdų sveria, ale nei vienā iš jų Petriukas art‘ teip ir neišmokiā, lig smerčiā dirbā, vis pats ir tik pats. Kumeliōtī pasiskolins iš kaimynā Čės‘kas. Ano prisprašyt‘ neina, aba kasdien nā rytā kaukuolīnį laka. Nu, žodis ne mēkina, duotas,- raik tesėt‘.
    Šoku kaliuošāsna, kepũrį un galvos ir maunu, nārs dušiāj kažin kas negēra. Ariau tai tik su Petriukā Kaštonki preš metus pinkius, kai jaunesnis buvau. Ar neapsisarmātysiu. Gi kumēlā gali būt‘ su natūrais. Sė`dį un dvīračių lakiam miškais un Čės‘kų kokius pusuntrā varstā. Gražu, gegũtiā kukuoja, beržiōkai sprogsta, pats čėsas bulbelas sādint‘.
    Čės‘kās namēlis un kalnāliā, geltānai dažytas, didelis tvartas, gražus sodas. Gaspadorius arielku apšili`s jau ulioja pā atšlaimų riaugedamas, krauna rātuos plūgų, pāvalkus arimui. Viskas aukštaitiška, kaip par tėvų, maž ir sustvarkysiu.
    -Lābas Čės‘ka,-iš tōlā sveikinas Alduonia.
     -Dzen‘dobria,- atsākā ānas.
Tuteišis,- mysliju tylom. Jų čia apia mus pilna, ale žmonēs geri, neuonaravi. Preš pora šimtų metų jų protevius klebanėliai linkai priverte poterius linkiškai kalbė`t‘, a carui prispaudus letuvių  uturkų vaikus laide linkiškasne makyklasne. Ale dušiāse likā lētuviais. Nelenda tau akysna su savu movu, - tik namuose tai pautura da savaip pusiau lētuviškai pusiau linkiškai, kol neprikursta kakie Juzefai ar Valdemarai.
      Atāveda kumēlį`, didumas brač,- tiās pečiais čiut‘ ne du metrai, ā inšerta, kailis tik bizga...
     -Graži tāvā kumēlā, - giriu gapadoriui.
     -Jo, pān, grynaveislā, Lētuvos sunkiųjų. Labai patiešna, ale sparti ir pria dārbā ščyra. Aš ārt‘ jau nevalioju, jau šiašesdešim šeši... Ataskrenda iš Londona anūkas un darbymečią porai denų,- tai ir suaria. Mėšlų išvežu, malkų šieną atsivežu dā pats. Gerasnias veislas, svieti nėr...
      Hmm... Aš gi dā sanesnis, ale dabar kur dėsies...
      Sparčiai atadardam. Raikia perkinkyt‘ plūgan. Ale ana šiepia duntis, narāvijas kūst‘. Supurtau pajėmis ažu žabōklių, apsispakajina. Nu, ciākavai, priā dārbā niat bėgte lākia, - išsidykavojus tvārti. Šiaip ne teip inkiāravoju vagon. Prašau Alduonių, kad pravest pirmas vagas. Kų tau,- ta nesuspėja šoni ait‘, nevalioja suturė`t‘.
                     -Tprūū,- klausa, sustoja, - No, - aina, ne, neina ā lākia. Aš suslinkis dvilinkas ažu maža plūgeliā bėgu paknapstom, a pria to gi raikia dabōt ir vagōs gilũmų ir platumų, ir kad kumēlā ait` ti, kur raikia. Nu, neina bestija pria vagos, nars tu kų. Pā biskį dašũta, - ana nārs ir lētuviškās veislās, Lētuvoj gimus augus, ale linkiškai išmokyta ir suprunta tik linkiškas kamandas. Klāusiu Alduoniās, kaip Čės‘ka rāginā kumēlį` dabot‘ vāgų?
      -Ānas ārdamas visų laik bamba:-Vāgi, vāgi...
    Megenu ir aš, ale kumēlā padaboja par petį ir taliau lakia. Pasrinkis žodžius iš tuteišių uturkas megenu ramint‘ –Ciše, kaby`lka, ciše,- ir –tycho ir da su keiksmažadžiais kaip čia priprasta,- niekas, namačija. Lakia kaip pasiutus. Žēmēs nā palyčiās skrenda par metrų nā vagos. Bulbas sādint‘ gi teip nevalia. Dā plūgas ažkabina virvāgalį, aš pataikau koju jo kilpān ir kaip zuikis pastiesiu vagoj.
Čiut neverkiu. Alduonia daboja in mani nusgundus, jau jai manys iškada, gailis kad prisprāšiā.
Ale vargas mōkā. Atsiminiau, kad del viska ko kēlnių kišēnēn iš namų insdėjau duonās kriaukšlālį. Sustabdis ištraukiu, laužiu nedideliais gabaliokais, duodu nā delnā, glostau pažũndį ir kalbinu:
     -Ramiai..., ramiai, kuzia..
     Atrōdā susdraugaujam. Ana jau nešiepia duntų, ā draugiškai paskāsā žundų in mānā pētį.
Megenu tāliau art‘ ir kai tik pradeda lėkt‘ aš jų kalbinu:
      -Ramiai, ramiai, kuzia.
      Nu, gi mačija... Iškart daboja pasukus galvų atgal ir nustoja lėkus, net ragint‘ raikia.
Kad ir pakraivaliodamas vagas, šiaip ne teip ažubaigiau bulviasadį.
                       Matai, kaip nesunkiai letuviškų sutverimų linkiškų apramandų pagadintų muožna protan atvest‘. Neraikia jakių batagų ar kitokią stramužinimą, tik biškį duonās, letuviškas duonas, nā dēlnā...