Skaudus kaip botagas ponas vėjas
              tąkart šiaušė liūdną peizažą.
Smėlis rantyta pažeme sruvo sausuoliais upeliais —
              virtuozas glostė pilkas kopų miniatiūras.
Galop praplyšo netikėtas moters juokas,
              užtvindęs liepsnojančią neviltį.
Tikra tiesa, tiems norvegams linksma
             šėlstančioj jūroj neregint burių...
God natt, į tamsą krito audra,
palydint Rogalando šneka.