(Juodam rytui Klonio gatvėje atminti)

Aš apie žiedus vis rašau,
Apie pavasarį, gėles prie gatvių,
O šalto siaubo nematau,
Kuris sprendimą tautai rašo.

Šalnos ateina ir praeina,
Žiedai kitų gėlių iškyla,
Bet žmonės, žmonės suminti,
Dažnai jau niekad neprabyla.

Ir dar baisiau, kada tiesa
Iš melo upės neišplaukia,
Nors ji, kaip duona būtina,
Nors jos, kaip saulės minios laukia.

Virš žemės mantijos plevena.
Gal juodvarniai? Tokie pajuodę.
Dar juodesnius sprendimus gena,
Kad tik į neviltį įpuolus.

Į neviltį – matyt valstybėj
Chaosą, prievartą ir smurtą,
Kuris vaikystę gležną trypia
Ir verčia žmogų į mankurtą.

O melo upė kriokia, plaukia
Žiniasklaida, TV kanalais.
Jau nesuprast, kas mūsų laukia,
Ar artinas valstybei galas?

Tik gal valstybės ir nėra?
Vieni klanai, tik biznio grupės,
Vaivorykštiniai aitvarai
Kvatoja rūmuose sutūpę!

Prabusk žmogau, prabusk lietuvi,
Iš partijų tingių letargo,
Kol tau grandinių nesukūrė,
Kol neparklupdė vėl kaip vergo!

Pakilk prieš melą, veidmainystę,
Prieš nuodėmę, godumą, baimę.
Kas vengia eit, ieškoti, klysti,
Tam niekad nesurast ir laimės.

Rašau šįkart ne apie žiedus,
Bet apie skausmą, neteisybę,
Kuri  kaip ašara nurieda
Per melo pavergtą Tėvynę.