Kai žodžių dulkės iš tylos nebeišsitrina,
Dvi peteliškės neregės praryja liepsną,
Įskyla lūpose, baugu nesiklausyti,
Kai nežinai – praeit ar prisiliesti.

Esi be praeities, esi tiktai kartotinis,
To laiko, kur nebuvo, kvapas matinis,
Todėl skubėk į kitą erdvę, nevėluoti
Tau paranku, kol vakaro nematėm.

Kol peteliškės plaka tavo liepsną
Tamsos kariaunos užkasa paklydusius,
Kažkur toli, už mirusiųjų miesto
Dvi užgesintos pirmapradės brydės.