Staiga mes sustojame ir mūsų rankos pasileidžia bėgti viena nuo kitos. Manosios paleidžia maišelį su obuoliais ir sugniaužia tuštumą, o jie ištrūkę krenta, ir neatsigręžia dingsta balose. Tai kryžkelės vidurys ir viskas sukasi aplink mus, su baimę laukiančius pavojaus. Aš matau mažą mergaitę, kuri nemoka užsirišti batų ir klumpa nepatenkinta savo negalėjimu kažko padaryti pati. Tie obuoliai buvo mūsų pusryčiai ir vakarienė, visa naktis nuskendo. Tikriausiai visiems kryžkelėje pasidaro baisu.
Stovėjimas šalia jos leidžia pasijusti vyru, kuris gali pernešti ją per visą kelią, bet žino, kad ne to ji iš gyvenimo tikisi. Žvilgsnis į horizontą, kur matyti artėja mašina, pasimetęs ir apstulbęs, o mašinoje sėdėjo jaunas vyriškis dryžuotu megztiniu, juodomis kelnėmis ir sportiniais bateliais. Jis niekada nerūkė, nors išties bandė kartą, bet paspringęs nusprendė, kad tai ne jam. Rankos nevalingai braukomos per kelius nenustojo prakaituoti, o telefono skambučiai neleisdavo užsimiršti. Žmona ką tik išvežta į ligoninę, o jis negalėjo būti šalia, laukė šios dienos su baime ir dar nesuvokė, kad ta diena yra šiandien. Prisiminimai kaip pirmą kartą ją pamatęs jis jai įdūrė į ausį stengdamasis užkišti erškėčio žiedą už ausies, kam jį skynė, dar dabar pačiam nebuvo aišku, bet kraujas ištepė jo marškinių rankovę ir jis visada juos glausdavo jeigu jos nebūdavo šalia.
Kryžkelė, kurios viduryje kuprota bala, obuoliais išgrįstu dugnu. Jų rankos vis dar ieškojo vienas kito drebuliu keliamos į viršų − juos prakaituotais delnais skyrė alsavimas. Jos plaukų galiukai, susipynę baloje, tempėsi gyvenimus kartu su aistra į tamsų dugną, į šviesų dangų. Raudonos šviesos sujudina akis, bet viskas nublanksta, kai iš suknežintos mašinos pasigirsta skambutis.
− Jūs tikriausiai jau netoli,  sveikinu, Jums gimė sveika, juodaplaukė dukrytė.
Ir pasidaro taip lengva, kad jau nebegaila kartu užgęsti, kad lengva paleisti kojas, o žemę palikti kitiems.