(Romo Kalantos atminimui)

Kuo toliau, tuo giliau įrėžia
Ugnimi suliepsnojęs kardas
Amžinai kraujuojančią gėlą -
Romo Kalantos vardą.

Laisvės aukuras dega, negęsta,
Nors metai į praeitį bėga,
Iškėlę jaunatvišką drąsą
Prieš primestą svetimą jėgą.

Lyg kariai sargyboj išdidūs
Per dienas tylūs medžiai stovi,
Jei kam atmintis būt išdilus,
Jie atminčiai liktų tvirtove.

Už Laisvę, sparnuotą svajonę,
Ne sau, bet kitiems ją atnešęs,
Gražiausiam Nemuno klony
Gyvybės auka pasirašė.

Sustojo širdis, bet jos šauksmą
Medžiai kaip priesaiką saugo,
Saugo degančios Laisvės jausmą
Drąsaus vaikino iš Kauno.