Sėdžiu prie lango, žiūriu į alyvas,
Nes jos man primena mane,
Besaikes iliuzijų ir idėjų dalybas,
Kurių niekad negana.

Prieš veidrodį stoviu, į save žiūriu,
Stebiu kaip ugnelė užgęsta akyse,
Jaučiu savo širdį, kurią dar turiu,
Po to paskęstu svajose.

Matau kaip žvaigždė krenta ir norą sugalvoju -
Gal ir manąjį kas nors išpildys...
Nupieštos lėlės širdį nuspalvoju.
Nieko nėra, dugne liko tik viltys.

Taip, širdyje aš romantikė,
O visa kita - mirę.
Aš kaip ta žvaigždė, kuri krito:
Kartais zenite,
Bet dažniausiai - nadyre.