Jau atrodė, kad nežydės,
Mintis užgniauš sutema.
Tylės širdis, tylės,
Gal tik vos vos sklis aimana.

Tikėjos, kad didis žmogus
Atsivers ir išvardins, kas šventa.
Iš panagių krapštant jo žvilgsnio ledus,
Jau žinai, žinai — jam nelemta.

O gi buvo sakyta — užmiršk,
Jau galėjo taip būti ne kartą.
Tik viltis. Dar akimirkon grįžt,
Kai žydėjo, ko laukti apkarto.

Tylės širdis, tylės,
Gal tik vos vos — sklis aimana.
Miegos širdis, tyliai miegos,
Gal tik vos vos...

Vos vos.