Kalbasi darže svogūnai:
— Pasakyk man, mielas kūmai,
Kodėl žmonės mus pamatę,
Puola verkt, lyg ką pametę?

Kai nusirengiam rūbus,
Rauda, tarsi grius dangus.

— Ai, kaimyne, kas supaisys,
Gal jie šitaip mus palaistys.
Jiems ir praustis nereikės,
Mūsų kvepalais kvepės.