„Aš pasakysiu, aš netylėsiu,
Kaip kad tylėjau iki šiol.
Mano namai — šitie griuvėsiai,
Aš esu Tylos sesuo.

Mano rūbai — šitos sienos,
Su tuštuma aš dalinuosi duona.
Tylint praeina mano dienos;
Mano mintys — tai aguonos.

Nieks manęs nemato, aš nematau nieko,
Tyla ateina naktimis
Ir ligi ryto su manim lieka.
Aušroj jos žingsniai tolimi.

Aš būnu čia, aš neinu niekur,
Nesibastau kaip benamis šuo.
Aš paimu tai, kas nuo Tylos lieka,
Aš esu Tylos sesuo“.

Ji jiems kalbėjo, jie jos nesuprato,
Tarp akmenų krūvos atradę.
Tiesą pasakius, jie gerai jos nematė,
Nematė Tylos sesers veido.