Toks laikas, kai rodanti dangų velėna
Takus, metais mintus, per naktį užtraukia,
Užgyja akimoju dylantis mėnuo,
Iškrėtęs į pievas sidabrą ir auksą.

Kai peršti, kai maudžia kaip niekad vienatvę —
Garsų kakofonijoj himnai ir giesmės,
Kai siela išsineria tartum gyvatė,
Kad aistrą liepsnojančią gautų paliesti.

Kai pumpuras geba atrišt kietą mazgą,
Apkvaitę vabzdžiai nektare išsimaudo,
Vaivorykštės skiautės plaštakėmis plazda,
O lyja ne vandeniu — gyvasties raugu,

Išbrinkusio lauko papuręs minkštimas
Kaip įsčios į vagą įkritusiam grūdui.
Toks laikas, kai tu lyg iš naujo užgimęs —
Karšinčius, o skrandą numesti parūpo.