Nelinksma, ne.
Nors, regis, džiaukis ir mylėk!
Sakyk poetiškas kalbas
Ir minkyk pagyrimams žodį —  
Už lango stiklo vaikščioja žolė.
Prisirpęs sodas sprogsta pumpurais.
Pražydo gėlės.
O inkilas varnėnu gieda,
Nors irgi senas jau,
Bet dar iš mano rankų čia atėjęs,
Todėl labiau negu kiti
Turėtų būti dvasiai mielas.
Ir tu juk:
— Kaip gera, kad turi
Taip giedantį paukštelį savo...

Ilgai tylėjau, bet, žmogau,
Jau negaliu ilgiau —
Paukštelio giesmėje dar neatslūgusi mirtis.

...Kaip ir dabar,
Pavasaris tada,
Tik inkilo įkėlęs niekad nebuvau.
Mačiau, kaip aiktelėjus šūviui, nuo šakos staiga
Krauju užspringęs krenta paukštis.

Taigi, ar netaiklus šaulys?

O tu štai klausi, kaip šit gyvenu?
Aš su pavasariu kasmet einu
Į savo paukščio mirtį.

O Dangaus vartai, neatleiskite! — prašau, —
Man atleidimų šitokių nereikia.
Laikiau jį rankose —
Dar buvo šiltas.

Kiti varnėnai peri mano inkile,
Tačiau vis regisi, kad taip netikra.
Tai gal neklausk, kaip gyvenu,
Kai nežinau, ar gyvenu,
Kai su mirtim jau daugel metų,
Kai vis aiškiau iš ten girdžiu:
— Alsavimas gyvenimo neduoda, Pranai.
Nusikaltimas — net būnant laisvėje,
Turėti ją.

Sielą vis degina kalėjimas ir prašymas —
O Dieve, neatleisk...