Jis turėjo jai padėti

Jis turėjo jai padėti, tik ji nežinojo kaip. Gal reikėjo akių, kurios suprastų jos kančias, trūko pasiaukojimo, kuriuo jis pagaudavo ją krentančią nuo kiekvieno kalno. Ji pati lipdavo, kovodavo, o paskui šokdavo, nes nematė gyvenimo prasmės jeigu neskauda.
Ta mergina, kurią ji stebėjo, apžiūrinėdama jos dideles akis, jos patrauklius plaukus, jau buvo išaugusi iš tos mergaitės, kuri buvo jos drauge. Ji tikėjo, kad ši tikrai nelaipioja ant tokių kalnų, nešokinėja nuo jų, bet ji buvo tokia, ji pamišusi. Jos ginčydavosi dėl moters vaidmens, nes moteris būdavo pasyvesnė už vyrą, kuris užversdavo ir imdavo glamonėtis. Kažin ar kuriai išvis patiko bučiuoti viena kita, tai tiesiog buvo neatrasta, tai buvo tėvams, kurie neleidžia laužyti taisyklių ir patys elgdamiesi nederamai sako taip nedaryti. Ir staiga per jos kūną nubėga šiurpulys, ne dėl šlykštumo, dėl šalčio. Jai amžiais gelia kojas todėl ji mėgsta nešioti vilnones kojines. Ji perbraukia plaukus, kurie nuslysta tarp drėgnų pirštų, pradeda juos valyti į nublukusius džinsus ir braukia per plaukus dar kartą. Plaukų sruoga švelni ir drėgna, o jeigu ji krisdama iš pirštų kristų nuo galvos ant grindų ir ten degtų kaip feniksas, kurio pelenus išbarsto vėjas išnešiodamas viltį atgimti? Nevalingas žvilgsnis nužvelgiant stalą ir nepamačius žirklių sušmežuoja į sąsiuvinį. Negebėjimas ignoruoti telefono ją tiesiog žeidžia. Ji negali suprasti ar gerai, kad tą vakarą nusigėrė ar ne.

*

Kasryt ieškai šlepečių, kurias naktimis išnešioja katinai ilgomis uodegomis.  Eidamas kaisti arbatinuko jauti kaip prie drėgnų pėdų prisiglaudžia smėlio smiltelės. Lėtai užčiuopi arbatinuko rankeną ir lengvai kilsteli, jis atsiplėšia nuo spintelės ir, rodos, pats ištroškęs išsižioja prieš vandens čiaupą godžiai rydamas vandens gurkšnius. Seki akimis sieninį laikrodį, žvilgteli į tą, kuris ant rankos, linkteli, supratęs, kad laikas nesvarbus šiandien. Atitrauki virdulį ir pats pasilenkęs atsigeri, vanduo teka smakru, galiausiai nulapsi nuo barzdos ant žemės. Surandi degtukus ir užkūręs ugnį neskubėdamas dėti arbatinuko žiūri kaip mėlynos liepsnelės šoka baidomos tavo kvėpavimo.
Jos mėgstamiausia arbata su našlaitėmis, kurios kvapas susisuka į užvertas užuolaidas. Išimi sausainius, o užverdamas spintelės dureles krūpteli nuo girgždesio, nevalingai nužvelgęs svečių kambario duris. Viską padedi ant stalelio prie lovos ir pakėlęs vieną koją kaip gandras nuošluostai pėdas į blauzdas, nenuleisdamas akių sėdi ant lovos krašto. Lėtai slenkiesi link jos ir supratęs, kad rankos vis dar šaltos šildai jas apglėbęs arbatos puodelį. Karštomis rankomis paglostai jos delną, ranką, petį, kaklą ir staiga atsitrauki. Laikrodis ant rankos rodo tokį pat laiką kaip ir prieš dešimt minučių. Be penkiolikos dvylika. Pakratai ranką, bet jis nesujuda. Apsidairai. Kambaryje nėra daugiau laikrodžių, čia nėra ir veidrodžių, tik didelis langas slepia kitą tavo aistrą − gamtą. Pakiši kojas po antklode. Šiurpuliukai surinkę šaltį pakyla iki lūpų kraštelių.
Jos apgamai pasileidžia lyg skruzdės bėgti rankomis, kurios siekia apglėbti žmogaus kūną. Ji sugriebia tavo ranką ir švelniai ja plaukia iki savęs, sustoja ties bamba, dar keli centimetrai žemiau ir ji sukūkčioja. Sukūkčioja lyg vaikas, kuris nebegauna mamos pieno, bet vis dar bando jį surasti gailiai siurbdamas orą. Sukūkčioja lyg moteris, kuri atiduoda savo dukrą nepažįstamam vyrui. Įsivyrauja tyla ir tu juk žinai, kad čia nieko nebėra, net nebuvo... Aš nieko nenužudžiau, tu juk žinai... Jo ranka pasidaro tokia sunki, kad jai tampa sunku kvėpuoti.
Eile Tyla