prie ausų prilimpa ošimas ištroškęs
mano plaukų mano rankų ir kvapo
o akys jau seka vokus prisipildančius
smėlio bet mano laukimas visai o visai
neapako

sustoti įkvėpti žiūrėti kaip ties horizontu
mėlynas ilgesio kaspinas driekiasi
apsiveja kaklą užspaudžia kvėpuoju
giliai kad net smėlis pakyla aplinkui ir
juokiasi

nusimeti viską gyventą per žiemą
kas bus tik kas bus vien tik tavo galėjimui tenka
ir įbristi jau keliai jau rankos jau dingo
ir matyti kaip paprasta viskas kaip
lengva