Ateik basa baltais lino drabužiais –
Kaip tuõmet – kada buvome vaikai,
Kai nežinojome, jog kartais vėjas ūžia,
O naktys tęsiasi ilgai, ilgai...

Žiūrėk žvilgsniu, kuris ištirpdo smėlį –
Gal jis užpustęs mūsų svajones –
Juk nežinojom, kad nuvysta gėlės
Ir ne visi takai namo parves.

Pabūk tyra nuo krištolinio juoko –
Savęs pačios – kirpčiukai ant kaktos...
Vėl mamai pasakyk: „Mamyt, nemoku
Batelio užsirišt...“
Ilgai kartos

Gyvenimas klaidas – jų neišmokstam –
Tik lekiam, lekiam su dienom kartu...
Dar vasaros pradžia, ir vyšnios noksta,
Nors keičiasi veidai visų kartų.

Pabūk šiandien linksma, išdykusi mergaitė –
Kaip nuotraukoj senajam albume.
Neplėšyk pasakų knygelės jos neskaičius –
Duokš ranką ir tenai eime...