Su tavim aš auka, su manim tu – ligonis...
Stiklinėj degtinės išdegs purvo skonis,
atsiplėšęs nuo lūpų kampučių strėlių...
Gal auka, gal ligonis ištylės: „aš myliu,
atleiskit, mylėj...“ Užsprings žodis savim,
nuo tiesos praregėjęs po užmerktom akim:
gal aukos, gal ligonio skarmalais aprengti —
visgi buvome mudu — iki skausmo nuogi.
Susitvarstę save į kurčią, nebylę tylą
(tik josios glėby — išsidraskymai gyja),
be virpulio metų laikuos apauginsim žieve:
tu — takus nuo manęs, aš — mintis į tave...