Norėčiau užkišt beprabylančią nuojautą,
Bet rankos nekyla. Žinau — sako tiesą.
Nemeilės pagieža ilgai sielą nuodijo,
O kūnui parūpo tą nuodą iškrėsti.

Su baime stebiu spėriai plintantį skausmą —
Rytojaus planus koreguoja trintukas.
Neklausiu, kur siela turės išsikraustyt,
Drebu, kad įvykti tai gali netrukus.

Daužaus, kad net dunda, kumščiu į krūtinę
Ir prakaito upių nespėju valyti.
Kas dieną girdžiu, kad esu paskutinė,
Baksnoja kas išvaizdą, amžių, kas lytį.

Žinau — nebuvau tartum proginis rūbas,
Kurį metuos kartą ištraukia iš spintos.
Kasdienėj tarnystėje rankos sugrubo —
Tikrai panaši į plaušinę sutrintą.

Gailiuos ne savęs ir šio būvio palaikio,
Netrokštu kaip atlygį gaut amžinybę.
Nors vienas, pasakęs: „Tavęs man taip reikia!..“,
Pagautų dar sielą, kol ji neišskrido.