tamsa

„Gilybės buvo paskendusios tamsybėje,
o Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų.“
Pradžios knyga 1;2
„Tačiau dievas tamsėja gelmėje.“
„Valandų knyga“ R. M. Rilke
Vertėjas A. Šliogeris

kaskart ilgiau kaskart dažniau
pasislepia žodis vardas ir veidas
lango stačiakampyje svetimi
dangus stogai žibinto stiebas ir kriaušė

pamiršo savi nors šešėliu gatve praslinktų
geisminga stoka per mažai tampa
sunkiai suvokiamu tuščiuoju per daug
žvilgsnis įrėmintas niekur

kaskart vis daugiau tylos ir tamsos
riebios lyg išvagoto arimo į šviesą
pritvinkę jos ir sunokę vis krinta
į nežinią kad pakiltų kitu ir pažintų

išbrauktų niekur ir užrašytų aš čia
čia mano per maža dar liepsnos
jau per daug stingdančio negalios šalčio
išplėtus vyzdžius neregėti

atminties vandenys senka ir senka
nugludinti dugno akmenys nejautra
retsykiais gnybteli iš kažkur atklydusi
negirdžiu klausimo nežinau atsakymo

kiekvienąsyk, rodėsi, pančius sutraukiau
bet ir vėl puoliau į naujos iliuzijos glėbį
ribą peržengęs naują renčiau labiau švytinčią

viliuosi paskutinė saldžioji mirtis
leis žengti paskutinius žingsnius
be prievartos ir veidmainystės
pamiršus patirtos laisvės sunkį

vienatvė man ne stoka ne užmarštis
ne naktyje beviltiškas bejėgis šauksmas
ne užuobėga išsilaižyti žaizdas
o ilgas prilygstąs gyvenimui ėjimas
kad gimdyvėje sutilpčiau visas
ar spėsiu
nes lūkesčius užbrauks saldžioji tamsa