Dalinu lyg duoną —
rupią ruginę —
pirštais trupinius trupinu
ant nuliūdusio vakaro tako.

O žvaigždės vis skaisčiau
žydi beribiuos delnuos...

Dalinu savo ilgesį —
nebylų sugrįžėlį —
vėjo varpelių iš sodo
pasiklydusiam aidui laukuos,
gintariniam mėnuliui,
arbatos puodelin įkritusiam,
ir žvaigždėms negailiu,
šitaip skaisčiai sužydusioms
beribiuos laukimo delnuos.

Dalinu savo ilgesį...
O gal išdalinti visai ir nereikia?..
Gal rytojaus keliais
vėl ieškosiu... Galbūt...

Tik duonos trupinius
jau bus sulesę paukščiai...