Sėkmingas pardavimas 9
Pabėgęs nuo pavasarinio lietaus ir grįžęs namo turėjau dar geras dvi valandas. Atrodo SR parodytame prisiminime nebuvo nieko tragiškai sukrečiančio, bet... Netgi nežinojau kaip aprašyti savo būseną... Mano butas, kurį visada mėgau, staiga pavirto apdulkėjusia skyle, o mano darbas, kuriuo visada didžiavausi, tapo šūdo vertas... Tas prisiminimas užkeikė mano akis... Tiesa, kaip visada, slypėjo apdulkėjusio veidrodžio stikle. Negalėčiau tvirtinti, kad O\\\'Sullivanas spinduliavo grožu ir galia, bet jis turėjo kažkokios jėgos. Jis niekada neabejojo savo žodžiais ir tvirtai siekė užsibrėžto tikslo. Jis liko nepalaužiamas. Aš ir O\'Sullivanas dalinomės tą patį empato talentą, bet ir labai norėdamas negalėjau rasti tarp mūsų jokių panašumų. Aš neturėjau ambicijų, tikslų ar valios. Vainė buvo teisi: mano darbas vis prastėja. Kiek dar laiko užtruksiu, kol dar imsiu kenkti savo pacientams? Kuo aš galiu padėti Egidijui? Kada aš išvis šnekėjau su žmogumi, kuris būtų nesusijęs nei su darbu, nei su žaidimais? Ar aš dar sugebu būti kieno nors draugu? Sprendžiant iš senojo būgnininko Jono reakcijos (jis bandė užmušti mane keptuve), negalėjai tvirtinti, kad man sekasi išlaikyti senus draugus. Mobilusis uždainavo klaikią „Prakeiktoji Karina“ melodiją. Visa daina susidėjo iš mano bosinės gitaros kankinimo ir prakeiksmų Karinai klykavimo. Mano mobilusis įspėdavo šia melodija, kad geriau neatsiliepti arba laikas keisti mobilaus numerį. Šį kartą nebeturėjau jėgų išsisukinėti:
— Kokio velnio nori?
— Galėčiau paklausti to paties. Pats davei klausimą, ar aš išvažiavau į savo nuosavą salą. Koks tavo sumautas reikalas?
— Man nusispjaut, sėdėk nors ir Šiaurės ašigalyje, bet Vainė turi žinoti, kur tu girtuokliauji.
— Tavo žiniai aš dirbu prie naujo albumo. Tam reikia laiko ir ramybės. Dėl mano talento ir darbo Vainė gyvena lyg meškos ausyje.
Taip, tik kažkodėl ji nakvoja pas draugus ir persikraustė į mano svečių sandėliuką.
— Jeigu čia ne garsioji Emilio Valaičio manipuliacija...
Vainė atėjo laisva valia. Matyt, ji pavargo nuo tavo riksmų ir begalinės paranojos.
— Mane domina vienas vienintelis dalykas. Kaip empatas, jau nuo pradžių matei mano problemas. Atsižvelgiant į mūsų pažinties aplinkybes, jas būtų matęs ir aklas. Bet vis tiek sekiojai ir žvelgei į mane savo švelniomis šuns akimis. Kodėl?
— Ach, po velnių, aš neturėjau gyvenimo. Tiksliau, turėjau cholerišką būgnininką, talentingą gitaristą ir savo nemokšišką bosą. Aš supratau, kad tu būsi tobulas papildas grupei. Atsižvelgiant, kad leidi tryliktą solo albumą, negali sakyti, kad klydau.
— Tu neklydai, bet tą vakarą aš nedainavau. Kalbos apie mano vokalistės talentą prasidėjo ryte picerijoje. Bet tu vis tiek lindai į patį pragarą manęs išgelbėti.
— Ką gi, lindau be reikalo, bet dabar per vėlu kažką pakeisti. Laikas spręsti svarbesnius klausimus. Kur gyvens Vainė?
— Ji gali gyventi pas tave, jeigu leisi man nupirkti tau padorų namą. Nesiginčyk, Emili, aš puikiai žinau, kad tu taupyti niekada nemokėjai.
— Taupyti aš tikrai nemoku, bet dirbu prie stambaus istorinio projekto. Vainė taip pat sugebėjo įsipaišyti į projekto komandą. Patikėk, už kokio mėnesio man snigs pinigais.
— Tą tu dažnai sakydavai apie mūsų grupės karjerą. Už kokio mėnesio kabinsim pinigus kastuvais, snigs pinigais, suksim cigaretes iš šimtinių. Mano mielas asile, moki gražiai palyginti, bet to sniego aš taip ir nesulaukiau.
— Karina, kodėl mes negalim nustoti pyktis? Aš bandau užsidirbti savo antrą pensiją, o tu iš manęs šaipaisi...
— Dabar įgauni savo iki šlykštumo švelnų ir tigrus raminantį balsą. Emili, aš tau primenu, kad tu pradėjai visus pykčius! Tu sureikšminai grupę iki pasaulinio lygio problemos. TU mane prakeikei, dėl to kad palikau grupę. O ką daryti, kai laivas skęsta? Nuskęsti dainuojant?
— Visi grupės nariai man pritarė. Mums liko tik žingsnis iki sėkmės ir tu pardavei mus visus dėl solo albumo.
— Aš pardaviau jus, asilus, nes nė vienas iš jūsų neturėjot smegenų susitaikyti su realybe. Mūsų muzika buvo neparduodama. Aš, matyt, turėjau visą gyvenimą dainuoti paaugliams daugiabučių rūsiuose? Vainė augo tikruose namuose, o ne kokiame nors baisaus rajono baisiam bute. To man užtenka... Be to, tavo talentingas gitaristas, tikras muzikantas Edis, pardavė sielą ir įkūrė savo įrašų studiją. Jis jau irgi milijonierius. Liko Jonas, kuris nekenčia mūsų visų ir tranko būgnus už maistą ir kavą.
— Išdavystes kartais galima pateisinti, bet nuo to niekam negeriau.
— Iš kur pas tave tiek išminties, Emili? Ach, beveik pamiršau: Edis organizuoja kažkokį susitikimą grupės nariams. Matyt, sustatysim kėdes ratu ir verksim, kaip visko gailimės, po to seks mano nukryžiavimas ir kokteiliai. Bus smagu, susitiksime ten...
Ji, kaip visada, numetė ragelį. Kažkur skaičiau, kad bitininkai įgauna imunitetą nuo savo mylimų sutvėrimų įgėlimų. Panašiai ir čia: kad ir kiek Karina mane nuodytų, vis tiek neužversiu kanopų. Gal tu nuodų man ir reikia atsigauti nuo patirto šoko? Burbėdamas patikrinau asmenines žinutes. Edis paliko pompastišką žinutę:
„Sveikas, mano senas geras bosinės gitaros meistre.
Įtariu, jau girdėjai apie mano rengiamą susitikimą iš „mielosios“ Karinos. O gal vis dėl to ne? Esmė paprasta — susitiksime mano skraidančioje saloje. Perskaitei teisingai: aš turiu skraidančią salą, kuri pakabinta danguje labai inovatyviais antigravitaciniais varikliais. Neklausk, kaip tai veikia — žinau tik tiek, jog moku gerą pinigą tiems, kurie tai supranta. Nežinau, ar girdėjai, bet įkūriau savo įrašų studiją. Karina turbūt labai sarkastiškai apie tai atsilieptų. Bet, brolau, aš ant galvos sunkiai berandu natūralios spalvos plauką. Esu anksčiau laiko pražilęs senis. Negi tau patiktų, kad mane nuo scenos išneštų karste? Manau, laikas leisti kitiems imti šio pasaulio scenas šturmu. O aš geriau pasimėgausiu geru maistu ir brangiu konjaku. Tavęs prašau tik dviejų dalykų. Pirma, būk namie, kai gegužės pirmą dieną tavęs atvyks pasiimti prabangi skraidyklė. Antra, aš tuščiai tavęs meldžiu nekonfliktuoti su Karina. Tegu praeitis lieka praeitimi. Be to, turiu visiems paruošęs staigmeną, tad gal geriau džiaukimės ateitimi. Būtų džiugu, kad atvyktum su Vaine, jeigu ją, aišku, domina senų dinozaurų susitikimas. Būtų dar džiugiau, jeigu atvyktum su nauja mergina, o ne bandytum susitaikyti su Karina susitikimo metu. Neduok Dieve, jei tas įvyks — Jonas tave tikrai užmuštų... Kaip visada, prirašiau per daug. Linkiu sėkmės su tavo superistoriniu projektu.
P. S. Gerai moku žmonėms, kurie išmano apie šnipinėjimą. CHA.
Su šviesiausiomis viltimis Edis G.“
Taip, mano senasis draugas visiems moka gerą pinigą. Bet ar aš noriu skrosti senus praeities lavonus? Neverta net svajoti, kad praeitis liks praeitimi. Bet ateities, kuria turėčiau rūpintis, irgi, matyt, nebeturiu. Dar ta Edžio staigmena... Nekenčiu staigmenų... Jis nori tik gero, bet viskas baigsis kaltinimais ir ašaromis. Laikrodis tiksėjo ir galvoje sukosi ratukai... Keikdamas visus, iš BIC kanapių atsargų susisukau stambų kanapinį cigarą. Jeigu neišvalysiu smegenų nuo nuosavo mėšlo, padėti Egidijui išvis negalėsiu. Nebeturėjau jėgų laukti traukinio ar bute brūžinti grindis ir laukti išganingų minčių. Pasiėmęs taksi atvykau į susitikimą valanda anksčiau. Įėjęs į kavinę buvau pasitiktas jaunutės padavėjos priekaištingo žvilgsnio. Matyt, atrodžiau kaip sukramtytas ir išspjautas banginio, o cigaras negerino situacijos. Vis dėl to gal todėl, kad kavinė buvo tuščia, o gal, kad padavėja rado krislą tolerancijos, nebuvau išmestas. Ji aptarnavo mane visai mielai ir nusprendžiau palikti padorius arbatpinigius. Papsėjau cigarą, gėriau arbatą pretenzingu pavadinimu, kurią rekomendavo padavėja. Deja, nesijaučiau iš naujo gimęs... Jau mačiau visą susitikimo dramą ir šlykštumą. Na, kodėl po tiek metų reikia bandyti kažką taisyti. Kokio velnio jis tikisi? Dabartis, praeitis, ateitis — viskas — atrodė apverktina. Ką gi darytų O\'Sullivanas? Jis susikauptų ties Egidijumi ir nešvaistytų energijos savigailai. Va, būtent aš dar vis empatas ir bandysiu būti geriausiu, kol dar galiu. Jau geriau atvyksiu į susitikimą ir gersiu Karinos nuodus nei slėpsiuos nuo savo draugų. Jau geriau žūti gyvenimo mūšiuose nei išvis nekovoti...