Kažkur važiuoja žmonės, kažkur plaukia,
Tik aš pasaulį mintimis lankau,
O jos, begėdės, šaiposi ir šaukia –
Ne tau, brolau, kelionės jau ne tau!

Ne tau užutėkiai ir vandenynų bangos,
Alpių kalnai, ar Afrikos savanos,
Ne tau Maljorka, jos kurortai brangūs,
Net prerijos, kuriuos mustangai ganos.

Pasaulis tavo – mažas lopinėlis,
Per dieną žingsniais, pėdom išmatuotas,
Skarotos eglės, obelys ir gėlės,
Dar miško paukščiai, jų nesuskaičiuoti.

Ramybės daug ir žalumos užtenka,
Dieną saulutė, naktį mėnuo lydi,
Laikai širdy, kaip gintarą ant rankos,
Kaip žemės ašarą, kuri tau žydi.

O mintys tegul skrenda, jos nežino sienų,
Nereikia traukinio, lėktuvo bilietų,
Pabūsiu prie obels pražydusios ir vienas,
Kaip su jaunystėj sutiktu geru draugu.