Nežinau, kaip atsisveikinti. Jūs priminėt man saulės spindesį – galbūt ir dėl to, kad pagaliau ryžtingai plėšiau gabalais sąvąjį debesį. Tai tarsi tebealsuojančią krūtinę plieniniais nagais draskyti – pakankamai ilgėjausi! Ir tąkart iš jūsų priėmiau vasaros žiogų čirpimą ir giedrą platybę virš galvos...
  Bet išeinu ieškoti savojo ilgesio – viliojančio ilgesio vaiskiame mėnulio švytėjime ir tyrame žvaigždžių tilindžiavime. Gal nusprendusi ryžtingai atverti duris, kad ir kur jos vestų, gal neišgirdusi to tikrojo patarimo, prisakančio likti, o gal tiesiog dėl abejonių, kurios slegia labiau nei krūtinės plėšimas, iš jos rankiojant tingius vasaros drugius.
  Galų gale tai turbūt net nesvarbu. Kaip ir tai, ar šitos darys tikrai veriasi į tą pusę. Aš tenoriu jūsų palaiminimo, nesuvaldyto prisilietimo, pačiai mano būties gelmei sakančio – tu irgi esi šio nesuprantamo pasaulio dalis, tu irgi palikai mums kažką brangaus, kažką išliekančio ir keičiančio...
  Bet net jeigu to neištarsit, jei tik ryžtingai užtrenksiu dar vienas duris ir prismeigusi tingius vasaros drugius prie savo margaspalvės sienos (ak ne, jų nėra daug, tų drugių, tik kiekvienas iš jų sukelia raibulius akyse, dvejinasi ir įsijungia į nesibaigiantį betikslį šokį) – net ir tada tik susigūšiu kaip liauna būtybė prieš platų, bet ir be jos kupiną pasaulį...
  ...Tik dar kartą pasiklysiu tarp dešimties atsakymų ir įsirišiu į vis dar žvilgančius batus oranžinius raištelius – kaip pažadą eiti ir, net jei be džiaugsmo, šaipytis iš kelio dulkių...