Atgalinis ryšys užsikosėja,
dūzgia vėjas antenų karčiuose,
iš kauliukų save išloški
ir sapne manimi susipančiok.
Už tiesos glūdi skausmo krateriai,
būsimų trajektorijų lūženos.
Vėl ruletėj nevykęs statymas —
„parsiduodu po dvylikto dūžio“.
Patykosiu savęs už kampo,
perkant plytą — atleidžiant nuodėmę,
mano akys jautrios tampa,
neatsparios žvyrui ir suodžiams.
O dabar issižiok — pastojau
septintąja diena — sunkia nemiga.
Nusiauki batus nuo kojų,
kad daugiau nesutryptum gyvenimų.