Iš kabučių ir daugtaškių tie namai buvo niekieno.
Visos durys žinodavo tikslų varstymo grafiką.
Ten susirgdavo šlapdribos ir sušaldavo sniegenos,
Į galiojimo terminus įsisprausdavo pasakos
Su herojais be sąmonės ir nukandžiotom linijom
Aštriabriaunio siužeto. Vieną tokį dar pamenu
Ir slepiu kairį delną, jis dega kai mylisi
Kreivė tavo gyvenimo – tiesė mano gyvenimo.
Ten degtukų dėžutėse susiglausdavo paslaptys
„Jei suspėsi kol degantis,.. “ - ilgai neskaudėdavo.
Ten dienoraščių rūbus palikdavo prasegtus,
Kad priglaustų kas nuogus, silpnus, susigėdusius.
Ten įsiminė rankos pečius ir, išgirdusios
Ką artėjant, vienatvės į užraktus metėsi.
Ten gyvendavo dviese, po vieną numirdavo
Paryčiui (ar prisimeni?) dažniausiai šeštadieniais.