Pagal autoriaus noveles

Veikėjai:
Pirmasis aš
Antrasis aš
Močiutė
Mama

Raudonas lauko suolelis, stalelis. Ant jo sėdi pirmasis ir antrasis aš. Ant stalelio popieriaus lapai, sąsiuviniai. Muzikiniame fone paukščių balsai.

Pirmasis aš:  
Seniai jau nerašiau taip, kaip kažkada buvau užsikrėtęs ta liga. Laikas, kurio visada trūksta, vis kuždėjo palaukti, atidėti iki nežinia kurios datos. Smegenys ir mintys aptingo, ėmė girgždėti it seni, netepti ratai. Šiandien neiškenčiau ne dėl kažkokio sportinio entuziazmo, o dėl to, kad visai   neatbukčiau, kad neišnyktų apsunkusios mintys. Atsiverčiu naują sąsiuvinį. Nežinau, nei ką į jį parašyti, nei apie ką. Sėdžiu ir spoksau į tuščią languotą lapą. (gurkštelėja kavos).

(Tolumoje pasigirsta greitosios pagalbos signalas, suloja šuo.)

Antrasis aš (prisidega cigaretę):  
Šiltas vasaros vėjelis lengvai šiurena medžių lapuose, padvelkia į veidą, įslysta į mintis. Mažas nematomas paukštelis puikuojasi savo giesmele, maloniai užpildydamas laikiną tylą. Laikina tyla – tarp realybės ir fantazijos, kuri ateina, dievaži, ne tada, kada nori, o tada, kai ateina tam tikra būsena, užslenka debesis, atsiveria trečiasis jausmas, išsiliedamas spalvinėm žodžių nuotrupom, trumpais monologais su savimi.
Pirmasis  aš:
   Šiandien to nėra. Spoksau į languotą lapą ir klausausi paukštelio giesmės. Ankstyvas rytas. Kylanti saulė iš už horizonto meta ilgus šešėlius. Krykštaudamos kregždės nardo žydrame danguje. Čirškia žvirbliai. Bus graži diena. Sėdžiu ant raudono suolelio, visi dar miega, todėl galiu ramiai pasėdėti, pasvarstyti praėjusios dienos ir šiandienos darbus.
Antrasis aš:  
   Prisiminiau šios nakties keistą sapną, kuris vis neišeina iš galvos.

(Muzikinis fonas su  salėje, laukiančių spektaklio žmonių balsais, šurmuliu)

Pirmasis aš:  
Vis kartoju  ir kartoju užkulisiuose savo tekstą ir negaliu niekaip įsiminti.
Antrasis aš:
   Tarp vakar ir rytoj… tarp vakar ir rytoj… Blykstelėjo saulėje mesta moneta… O toliau, kaip toliau? Užmiršau.
Pirmasis aš:
   Blaškausi kaip žiurkėnas įspraustas į ratą ir negaliu iš jo ištrūkti. Suprantu, kad reikės išeiti ir pasakyti tą nelemtą tekstą tiksliai, pagal scenarijų. Improvizacija – nepageidautina, tai – poetinis tekstas – eilėraštis. Stoviu scenoje, pila šaltas prakaitas, pinasi liežuvis.
Antrasis aš:  
Kuo tu vardu?    
Pirmasis aš:  
   Kažkodėl ištariau įsispoksodamas į jauną damą, sėdinčią salėje trečioje eilėje iš kairiojo krašto. Nulipu nuo scenos ir priėjęs ištiesiu jai savo ranką. Visiškai pasimetu, juk ne tas tekstas – ne taip. O kaip turi būti, visiškai užmiršau.
Antrasis aš:
    Susipažinkim, aš – nesusipratimas…
Pirmasis aš:
    Pradedu improvizuoti. (Salė suūžia it bičių avilys) . Pasijuntu stovintis  lyg ant banguotos jūros kranto. Didžiulės bangos ritasi kranto link viena po kitos ir lūžta virš mano galvos, aptėkšdamos baltais, it pienas, purslais.
Antrasis aš:
    Plaukiame tamsiu koridorium... Tai koks tavo vardas, a?... Nežinai?
Pirmasis aš:
    Daug kartų kartoju tą retorinį klausimą „Nežinai“, kol pagaliau pabundu. Klaustukai susirikiuoja į eilutę, kaip ir šios dienos teiginys – „Turi žinoti“. Žinojimas ir patirtis, tai dar – ne tas veiksmas, kurį galima pritaikyti praktikoje. Gimsta idėja, mintis, kuri iki šiandien brendo, sirpo it obuolys. Neišryškinsiu veido bruožų, kad atsivertų daugiau vietos fantazijai. Pagaliau, to ir nereikia.
Antrasis aš :
Sapnas – spalvotas trumpametražinis filmas, pilnas fantazijų ir netikėtų rakursų junginys.

Pirmasis aš :
   Nežinau, nejaučiau laiko, kiek taip sėdėjau. Pamečiau laiko jausmą, gal per giliai įkvėpiau vasaros oro? Akyse ir mintyse dūžta prarajos stiklas.
Antrasis aš:
   Raudonas suolelis it didelis oro balionas pakyla virš žemės kartu su manimi, kartu su paukščio giesme į pilką debesies sparną. Paukštelis nutyla, kai netikėtai debesį perskrodžia aukso spalvos žaibas. Krentu atgal į žemę. Lašas po lašo ištrykšta kraplako spalvos kraujo lašai.
Pirmasis aš:
   Juoda katė, gracingai peršokusi tvorą, nusišluosto letenėlėmis snukutį ir apsilaižo. Žiūriu į katę ir pagalvoju, kad pasaulis yra ne toks, kurį mes susikuriame, o toks, kokį mums kiti pasiūlo. Dideliais kvapniais žiedais žydi bijūnas. Bitės dūzgia jo žieduose per dienų dienas. Ir ką jos gali kasdien rasti? O vis dėlto randa, nors ir mažai, bet randa. Aukštai danguje nardo kregždutės. „Nebus lietaus“, – sakydavo mano močiutė.
Antrasis aš :  
Tyla atidaro laisvės duris į save, į vaikystės prisiminimus.

(Muzikinis fonas)

Pirmasis aš :
   Miškelis, kuris prasideda tuojau  už koželkos, visada traukdavo mus it magnetas. Jame daug praleista valandų žaidžiant „į karą“ arba slėpynių. Nuo pat pavasario, kai žolė įma skverbtis pro polaidžio žemę, išbėgdavome basomis iki pat rudens šalnų. Paskęsdavome gamtos prieglobstyje kartu su kaimo vaikais. Paukščių trelės ir jų čirškėjimas buvo tarsi palaima. Atpažindavau visus jų balsus, žinodavau kuo jie maitinasi, kur sukasi lizdelius...
Antrasis aš :
   Lakštingala prabildavo vakarais, kai saulė pasislėpdavo už miškelio. Jos švelnus ir lyriškas balsas kutendavo mano, dar vaiko sielą, pakeisdamas dar iš kolūkio fermos negrįžusios mamos balsą. Ilgai klausydamasis čiulbesio, akimis danguje ganydavau rugpjūčio žvaigždžių spiečių. Su palaima stebėdavau, kaip keičiasi dangus.  
Pirmasis aš:
   Šit atplaukia debesėlis ir užkloja Vakarę, laukdavau, kol ji vėl išlįs, pasirodys. Ir taip – valandų valandas, iki vėlumos.
Močiutė (tolumoje):  
   Vaikeli, argi nenori valgyti?... Ištisą dieną bėgiojai.
Pirmasis aš:
   Bet tada man – nė motais buvo valgymas. Svarbiau buvo praleisti laiką gryname ore, pažinti, kokie augalai ir paukščiai miškelyje gyvena. O kai prasidėdavo uogų, grybų, vaisių metas, tai vakarais girdėdavosi šaukiant iš įvairių kaimo sodybų.
(tolumoje)
Balsai:
    Zita!... Rege!... Stase!... Gede!...
Pirmasis aš:
   Bet kur tau, jei dar rūksta laužo dūmai prie palapinės, „subūdavotos“ iš medžių šakų ir uogienė dar neišvirta ant laužo, dar kažkas neprisiskynė riešutų, nepasisotino laukiniais obuoliukais.
Antrasis aš:
   Kaimas buvo išsidėstęs miškelio laukymėse, todėl sodybos viena nuo kitos nesimatė. Anot močiutės, karo metu kaimas buvo patogus ir vokiečių, ir rusų kareiviams slėptis – gera, miškinga priedanga buvo. Dar ir dabar prisimenu daržinės stogą, kurioje išliko trys skylės, trys automato šūviai, kuriuos paleido vienas iš apgirtusių rusų kareivių, nakvojusių ant šieno. „Zih, hai!“, – toks vokiškas šūksnis išliko mūsų mažose galvelėse, bežaidžiant, arba „Ruki, vierh!“, nors tų šūksnių vertimo dorai nežinojome, bet žaisdami šūkavom, kiek įmanydami.  
Pirmasis aš:
Kaime  gyveno ir mūsų vadas Romka, vyriausias iš mūsų būrio. Judrus ir smalsus būdamas, Romka iš kažkur ištraukė vokišką surūdijusį šalmą, iškasė karišką, bet be vamzdžio pistoletą. Tokių „malonių daikčiukų“ dar ilgai galėjome  rasti, nes miškelyje karo metu vokiečiai pastatė betoninį bunkerį, kuriame laikė sprogmenis ir kitą amuniciją. Kartą  Romka netoli bunkerio iškasė tanko „snariadą“, užkūrė laužą ir jį įmetė. Laukėme sugulę griovyje kol sprogs, bet laužas ėmė gesti, o „snariadas“ kaip nesprogsta, taip nesprogsta. Romka, būdamas vikrus, pribėgęs įmetė dar keliatą sausų šakų ir vos tik spėjo prigulti griovyje, „snariadas“ sprogo. Kaip dabar sakoma, „kaifas“ buvo neapsakomas. Po tokios mūsų išdaigos, kaimo vyrai iškvietė išminuotojus, kad daugiau tokių šunybių nebedarytume ir liktume sveiki.
Antrasis aš:
   Vakaras užmerkia gamtos prisigėrusias akis, skverbiasi spalvoti potyrio sapnai.
Tolumoje  pasigirsta seno, netepto dviračio girgždesys.
Pirmasis aš :
   Namolio grįžta mama.

(Muzikinė pauzė)

Pirmasis aš:
   Dar naktis. Alpsta pusiau atsivėrusios akys, užkliūna už kaimo kapinaičių samanomis apaugusių geležinių kryžių. Žydi įsikerojusios seniai užmirštos alyvos. Aplink – baltųjų dobilų laukas.
  (Toli kukuoja gegutė)
Antrasis aš (skaičiuoja):
  Vienas, du, trys, keturi, penki... dešimt
Pirmasis aš:
Spėriai miname dviračių pedalus, nors aplinkui dar tamsu. Kelias tolimas, bet – iki skausmo  žinomas. (Tolumoje pasigirsta karvių mūkimas) Nejaugi jos atpažįsta mus iš kvapo, iš klausos? Mama –  čia pat, kaip ir Saulė, Miglė, Mėta ir dar dvidešimt su viršum besiganančių ganykloje kolūkio bandos karvių. (Pasigirsta tuščių kibirų tarškėjimas, čiurkšlės skambesys į tuščia kibirą). Savo, dar nestipriomis rankomis spaudžiu  karvės spenius kiek įmanydamas, norėdamas greičiau pamelžti, pralenkti mamą. Kartais tai pavyksta, jei karvė – rami ir speniai  minkšti.
Antrasis aš:
    Rūkas dar neišsisklaidė, ir rodos, veiksmas vyksta lyg sapne.
Pirmasis aš:  
Dabar karvutės ramios: jos suėdė po porciją miltų, atidavė savo pieną, atsigėrė vandens. Pasiimu sunkią ąžuolinę tvoklę, kurią kažkodėl mūsų krašte vadindavo „barbarka“ ir einu jų perkelti. (Kalamo kuolo aidas). Mama švariai išplauna kibirus, sudžiausto pašluostes, merlius. Dar kartą apržiūrime karvių bandą, ar tinkamai perkeltos iš vienos vietos į kitą – kad nesusipainiotų tarpusavyje.  Užsėdame ant dviračių ir riedame namo.

(Minamų dviračių girgždesys, muzikinis fonas)

Antrasis aš:
   Pirmieji saulės spinduliai paliečia besitraukiančius nuo horizonto debesis, nudažo juos ryškiai oranžine spalva. Rūkas pakyla it pieno puta ir plaukia plaukia laivais pamiškės link. Dabar nebereikia skubėti, važiuojame lėtai, veiduose šypsena ir lengvas darbinės palaimos  nuovargis.
Mama:
   Vaikeli, eik pamiegoti po pusryčių. Juk pavargai!
Pirmasis aš:
   Visada išklausydavau mamos, arba močiutės patarimo, bet kartais nevykdydavau, nes jau labai traukia kiemas, kaimo vaikai, kurie dar  tik ką tik išsirito iš lovų. Jiems ne motais, kad aš su užsidegimu papasakosiu, kur buvau ir ką veikiau. O juk taip norisi pasigirti, pasipasakoti savo veiklos įspūdžius!
Antrasis aš:
   Mūsų sodas būdavo lyg pavyzdinis. Visada – išgenėtas, nušienautas. Tuo rūpindavausi aš, arba pasikviesdavau į pagalbą kitus kaimo berniukus. Pagriovius ir ganyklą šienaudavau vienas, todėl gerai žinojau, kur auga kmynai, šalpusniai ir kitos žolės.
Močiutė:  
Vaikeli, kai nupjausi kmynus, juos surink ir parnešk namo. Sudžiovinsim, surišim – bus skani arbata žiemai, o sėklos duonai.
Pirmasis aš:
   Duonos kepimo diena būdavo prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas. Jau iš vakaro močiutė suminkydavo tešlą duonkubilyje, per naktį ji rūgdavo ir skleisdavo ypatingai aštroką, salsvą kvapą. Rytui išaušus, tempdavau malkas, kurdavau pečių.
Močiutė:
   Malkas išdėstyk tolygiai, kad pečius įkaistų vienodai.
Pirmasis aš:
   Močiutė imdavosi formuoti  didelius duonos kepalus, nepatikėdama šio darbo niekam. Kartais ji man duodavo tešlos gabalą ir aš su malonumu nulipdydavau kažkokį žvėrelį ar paukštį. Ji nieko man nesakydavo, tik šypteldavo ir kartu su duonos kepalais pašaudavo į pečių. Laukdavome visi, kol duona iškeps, kol iškeps mano „kūrinys“.
Antrasis aš:
   Palaima ateidavo tada, kai po kepimo, prisiragavus duonos apskrudusių plutos kriaukšlelių, susirangai ant šilto pečiaus ir užsnūsti, arba klausaisi močiutės sekamos pasakos. O kokias pasakas tada močiutė sekdavo, niekaip negaliu šiandien prisiminti. Pasakojimai apie karą, karo baisumus ir jo pasekmes man, kaip berniukui, ilgam ir vaizdžiai įstrigo.

(Muzikinė pauzė)

Pirmasis aš:
  Laimingi tie vaikai, kurie turi abu tėvus. „O kur mano tėvelis?“, – ne kartą kildavo klausimas mažose mūsų galvelėse – „Bet juk jo neturi nei Gedė, nei Zita, nei, Romka. Kodėl? “
Antrasis aš:
    Vėl ir vėl paslapčia kildavo klausimai, nors kartais matydavau jį praeinantį pro šalį lauko takeliu, vis pažvelgiantį į mūsų tvarkingus ir išpuosėlėtus namus, į sodybą. Negalėjome ir neturėjome teisės analizuoti mamos ir tėčio santykių, nes buvome per maži.
Pirmasis aš:
    Gerai atsimenu tą dieną, kai tėtis išėjo ir nebegrįžo. Apie jį niekas nebekalbėjo, nesvarstė, neprašė grįžti. Mes tylėjome ir ta tyla buvo šventa. Namuose kaip relikvija liko tėčio senas motociklas, kuris buvo jau išardytas dalimis. Sako, kad neilgai važinėjo juo – girtas trenkėsi į pakelės medį. Liko ir juodas odinis lietpaltis, kepurė, dar kariškas šautuvas – be buožės, kurį radome molio krėstoje klėtyje, stropiai susuktą drobiniame audinyje ir užkištą už gegnės. Močiutė pasakojo, kad tėtis buvo pirmasis kolūkio brigadininkas prie rusų valdžios, kai steigėsi kolūkiai. Niekas nenorėjo juom būti, bijojo, nes aplinkui dar šmėžavo ir partizanai, ir stribai, į namus atklysdavo nuo karo atsilikę vokiečių arba rusų alkani apiplyšę kareiviai. Tada tėtis buvo dar labai jaunas, mokėjo prisitaikyti ir tiems, ir tiems.
Antrasis aš:
   Senelio, kuris išėjo Anapilin savo noru, neteko pamatyti ir pažinoti. Neišlaikęs pokario valdžios spaudimo ir persekiojimų, mat jis Smetonos laikais buvo Lietuvos savanoris. Gavęs dešimt hektarų žemės ir sunkiai užsidirbęs pinigų Amerikos anglies kasykloje, grįžo tėviškėn ir pasistatė namus, kuriuose mes ir gyvenome.
Dabar man atrodo, kad jaunystėje niekada nejautėme nei audrų, nei kažkokių didelių gyvenimo sukrėtimų, kai aplink supo tokia graži tėviškės gamta.
Pirmasis aš:
   Per toli nuklydau į prisiminimus, užstrigau gimtojo kaimo keliukuose, „Beržynėje“. Šiandien  nebeliko nei sodo, nei žydinčių vyšnių, svirtinio šulinio, anei gimtojo namo. Užėjus sovietmečio melioracijos psichozei, viskas buvo nugriauta, išrauta ir sunaikinta. Šiandien ten – plynas laukas ir vienintelis kabantis žibintas ant elektros stulpo it ženklas, kad čia kažkada buvo išpuoselėta senelių, tėvų ir mūsų sodyba. Laukuose išliko tik vienas kitas senas pastatas it muliažiniai vaiduokliai, gairinami atviro Žiemgalos lygumos vėjų, sniego ir lietaus.

Antrasis aš:  
    Nepajutau, kaip pusiaudienio šešėlis, krentantis nuo medžių, pastatų užslinko ant raudono suolelio.
(Netoliese sučirškia paukštelis)
Pirmasis aš:
   Kažin ar tas pats“, o gal...? „
Antrasis aš:  
    Virš pastatų stogų grėsmingai artėja debesys, uždengdami dangų it sunkia, neperšviečiama scenos uždanga.
(Suskamba mobilusis telefonas)
Pirmasis aš (atsiliepia):
    Klausau!... Labas... O, kaip tai atsitiko?... Suklupo?... Gerai, gerai... Supratau, tik labai nesijaudinkit... Tuojau pat atvažiuojam... Iki!

(Muzikinė pauzė, važiuojančios mašinos garsai, vėjo švilpinas, tolimo griaustinio dundesys)

Antrasis aš:
    Iš duobėto, dulkėto vieškelio pasukame kairėn, į siaurą žolėmis apaugusį keliuką.
Pirmasis aš:
  Pagaliau! Pakelėje – nužydėjusių ir tankiai suaugųsių alyvų alėja. (Giliai įkvepia oro gurkšnį ir atsidūsta) Viskas čia sena ir viskas nauja. Po kiemą bėginėja būrelis vištų, jas akylai stebi margaspalvis gaidys. Žąsys, kaip visada pasirodžius žmonėms, ima girgsėti, šunys loti, nors jie yra geri pažįstami. O gal šiaip, iš mandagumo, kaip senais gerais laikais!
Antrasis aš:  
Namo durys tvirtai užrakintos kabliuku. Sodas kvepia prinokusiais ir jau nukritusiais obuoliais. Serbentuose čirškia susimetę žvirbliai.
Pirmasis aš:
   „Atvažiuokit ir skinkitės“, – prisiminiau, kai mama vis ragino. Bet nebuvo laiko, nebuvo galimybių, ir kelias neartimas, – vis teisinausi. Prisėdu ant akmens, kuris iki šiandien toje pačioje vietoje, tik daug mažesnis, o gal man taip pasirodė, o gal daugiau įlindo į žemę – susikūprino nuo prabėgusių metų naštos.  Supintoji iš žilvičių tvora tapo ne tvora, o galingais medžiais.  Reikėtų apgenėti, apipjaustyti. Nudžiuvusios šakos krenta ir trukdo nupjauti sodo žolę. Reikėtų, bet kur mama, kur ji? Gal ravi daržą, o gal prigulė?  
(Sugirgžda surūdiję namo durų vyriai)
Pirmasis aš:
   Padėk, Dieve!  
Antrasis aš:  
Išbalęs mamos veidas šyptelėjo.
Mama:
Buvau mažumėlę prigulus. Laukiau laukiau, ir toks užslinko noras išsitiesti, kad net širdis alpo!
Pirmasis aš:
   Na ir gerai, mama, kad prigulėt. Per pačius karščius negerai saulėje būti.
Antrasis aš:  
Ilgokai žiūrėjau į mamos veidą po apsikabinimų ir pasibučiavimų. Ilgokai stebėjau jos eiseną. Paseno mano mama, sukumpo ir išdžiuvo – pasiligojo, gal todėl, kad gyvena toli ir atsiskyrėliškai po patėvio mirties?
Mama:
    Einam vidun, einam! Aš ant saulės negaliu ilgai išbūti. Įšeinu į lauką, kai atvėsta pavakariais, kai reikia palesinti vištas ir pamaitinti žąsis, suvaryti jas į tvartą. (Su džiaugsmu) O dar ir mažučių viščiukų višta slaptai priperėjo! Tai ir kutenuos, kol sutemsta... Einam vidun, einam! (Atidaro duris). Pavaišinsiu jus obuolinių pyragu.
Antrasis aš:
   „Obuolinis pyragas!“ Kaip ir amžinatilsį močiutės „firminis“ kepinys, kuris perduodamas iš kartų į kartas ir kuriuo vaišinami patys artimiausi ypatingom progom.
Pirmasis aš:  
Mamyte, atvažiavome ne  tik kad aplankytume, bet ir kad nuvežčiau...
Antrasis aš:  
Mamos akys sukluso, sužvilgo ašara, suvirpėjo nuo darbo iškraipyti ir susukti rankų pirštai.
Mama (nusišluosčiusi ašarą):
   Žinau, vaikeli, žinau. Mirė mano pusbrolio žmona. O tokia stipri dar buvo ir kaip gražiai sugyveno! Ėjo ir suklupo...
Pirmasis aš:
   Pavakariop važiuosim į budes, apsirenkit švariau. (Po pauzės)  Einu pašienauti į sodą – žolė užaugo.
Mama:  
Eik, eik, vaikeli, aš tuoj!  Dalgis ant obels šakos – kaip ir visada.

(muzikinis intarpas)

Pirmasis aš (šienaujant):
   Gerai, kad žolė minkšta, dalgis seniai neplaktas, o ir plakti nebebuvo prasmės – nudilęs kaip mėnulio jaunatis!
Antrasis aš:  
Į pradalges gula kiaulpienės, smilgos, ramunėlės. Kvepia žole, obuoliais, kmynais, dilgėlėmis ir žliūgėmis. Senoji kriaušė užaugino daug vaisių – nulinko samanotos, suskeldėjusios šakos. Reikėtų paramstyti, kad nenulūžtų... Padangėje ratus suka gandrų šeimynėlė.  
Pirmasis aš:
   „Išdrožk man medinį gandrą“ – nepamenu, kas ir kada manęs prašė. Tada neprižadėjau, tik gūžtelėjau pečiais, ir tik tiek. Prisipažįstu, nedrožiu tokių fotografiškai tikslių darbų – neįdomu. Parduotuvės pilnos kiniečių gamybos panašių gaminių, bet iš jų nedvelkia žmogaus rankų šiluma, o atvirkščiai – šalčiu ir neskoningumu.
Antrasis aš:
   Iš pradalgių surinksiu gražiausių ramunėlių ir dobiliukų puokštelę. Pamerksiu į molinę vazelę prie mamos lovos. Tegul kvepės, kol nuvys. O ir sudžiūvusios – vaistas nuo peršalimo ir kosulio.
Pirmasis aš:
   Rugpjūčio saulė ritosi vakarop. Nusiplovęs prakaitą šaltu šulinio vandeniu, pasakiau: „Laikas!“

(Muzikinė pauzė, važiuojančios mašinos burzgesys)

Antrasis aš:
  Kelionė nebuvo tolima. Iš po automobilio užpakalinių ratų kilo kaimo vieškelio dulkių kamuoliai. Važiavome tylėdami ne todėl, kad nebuvo apie ką kalbėti, bet aštrus baltų lelijų ir eglišakių kvapas nuteikė susikaupimui, apmąstymams.
Štai ir vienkiemio sodybos vartai.
Pirmasis aš:
   Einame lėtai, žingsnis po žingsnio – pabarstytos ant takelio mažos eglišakių šakelės veda  durų link. Dar spėjau apsidairyti po kiemą. Ant nudžiūvusio medžio kamieno pūpso didelis tvarkingai sukrautas gandralizdis, tačiau tuščias. Gal jau išskrido? O gal...

(Pasigirsta giesmė: Marija Marija, skaisčiausia lelija...)

Pirmasis aš:
Prieblandoje priklaupiame, persižegnojame. Tamsumoje apsipranta akys.
Mėginu įžvelgti čia esančius veidus, pajusti artimųjų netekties pulso tvinksnius. Įkyri musė skraido aplink velionės kūną.
Antrasis aš:
   Viskas prasideda iš meilės ir viskas netikėtai baigiasi. Rodos, džiaugiamės atbundančia gamta, pirmaisiais pavasario ženklais, o ir vėl spustelėja šaltis, atnešdamas ilgas, tamsias ir bemieges vienatvės naktis. Išlieka tik prisiminimai ir nuveikti darbai – kaip ženklas, kad buvome, kad dar esame...
Pirmasis aš:
   Naujų smėlio kauburėlių daugėja ir daugėja, kiti per amžių tėkmę natūraliai išnyksta – nelieka nė pėdsako – apauga žole.
Antrasis aš:
   Apsirengiame juodais kantrybės rūbais ir keliaujame tolyn savo siauru per kviečių lauką pramintu takeliu kapinių link, tylėdami ir neskubėdami, kaupdami jėgas grįžimui atgal į realų gyvenimo ratą ir ritmą. Ir taip – kasdien.

(Po muzikinės pauzės)

Pirmasis aš:
    Mama, senoji obelis išbarstė savo ilgai ir kantriai brandintus vaisius, nebepajėgdama išlaikyti per didelę naštą. Naujoji, pasodinta tik šį pavasarį, subrandino tik vieną raudonskruostį obuoliuką.
Mama:
    Kai kitąmet atvažiuosite, obelėlė tikrai jau turės daugiau obuoliukų!
Pirmasis aš:
    Duok, Dieve, kad taip būtų, kad tik vėjas ir žiemos šalčiai jai nepakenktų. Ir vis tik – džiugu. Reiškia, kad prigijo, pritapo prie esamos žemės grunto, prie aplinkos.
Mama:
    Su meile sodinta, vaikeli, o ne šiaip sau, – dėl žalumos.
Pirmasis aš:
    Žinau, mama, žinau, kad su meile čia viskas sodinama ir puoselėjama...
(Muzikiniame fone) Nežinau, tačiau man rodos, kad mūsų gyvenimas toks ir yra: vienas gražus oro įkvėpimas… vienas mirksnis… vienas, pats gražiausias žodis Tau...
Antrasis aš:
   Automobilio ratai vėl pasuka namų link, į smogo pripampusį miestą, todėl atsisveikinant nesakome „Sudie“, o tik „Sėkmės ir sveikatos visiems!“

Pirmasis aš:
   Mintyse vis dar matau mamą it įamžintą juodai baltoj fotonuotraukoj: stovinčią prie mažo namelio vartelių, dangaus skliaute. Jame – pilkas išblukęs, o gal ir juodas debesis. Pažadam, pasimatysim, galbūt, labai labai jau greitai! Tai didžioji kiekvieno paslaptis, kuri pasakoma, kai esama prie didžiosios Mirties slenksčio. Tai – it skrydis į didįjį Aš, savo tolimesnę egzistenciją.
Antrasis aš:  
Šiandien kasame gilų griovį, minkome rankomis drėgną, slidų molį – kažką lipdome. Pabaigsime savo gyvenimo skulptūrą tik tada, kai nustos lyti ir saulė nebe taip kepins. Kai didžioji susikristalizavusi išmintis taps kūnu, o mes – dvasia savo darbuose ir vaikų gyvenimo kultūroje, kurioje vis stengiamės kažką į ją įnešti, įpinti iš širdies išsiskleidusį žiedą. Bet tai bus, kai ta mūsų iškasta duobė prisipildys gyvasties, apsigyvens kažkokia gyvybė, arba ji užaks kaip pelkė – pasidarys tik liūnas.
Pirmasis aš:   
Nežinau, nieko dabar nežinau. Pagaliau, niekas ir negali žinoti, nuspėti. Mano Medis ir mano esybė, kurią galbūt aš vertinu, nėra jau tokia svarbi Visatai. Vis dėlto Visata ir susideda iš tokių milijardinių esybių, kurios ir sudaro pasaulio atmosferos judėjimą į kažką naują iš kartos į kartą, todėl ir skubu užrašyti vienu priėjimu, vienu atodūsiu, vienu įkvėpimu. Išvadas gal ir per greitai dėlioju, tačiau negalim žinoti, kas laukia rytoj. Kas laukia mūsų visų mylinčių širdžių.
Antrasis aš:
   Gerai, kad nežinai, kad dar jauti ir supranti, kam gyveni šią dieną, kodėl užduodi sau tokius klausimus.
Pirmasis aš:
Žiūriu į tolį, į horizonto mėlį. Koks jis bus po kelių valandų, kitą dieną? Gal tai kai kam nereikšminga, bet man aktualu. Aktualu ne dėl savęs, bet dėl mylinčių gyvenimą ir Tavęs.
Antrasis aš:
   Pradžia prasideda nuo pabaigos. Taip. Tavo ir mano žvaigždutė tai rodo, šviečia ne tik čia, bet ir ten, kur nebėra kelių ir takelių, kur egzistuoja ramybė ir šiluma. Jei suprasime tai, susitiksime Ten.
Pirmasis aš:
Ryt bus kitaip, išauš kitas pasaulis nusinešdamas mane ir tave kaip šapą į savo visada verdantį, kunkulioujantį vidų. Taip – visada ir visuomet, nepriklausomai nuo mūsų norų ir galimybių, kažkaip išsikapstyti ir pasilikti tiktai savimi, su savo Dievu… (Po muzikinės pauzės) Nepraėjo nei pusvalandis, kai baigiau rašyti. Tu vėl atnešei man naują sąsiuvinį, atvertei dar tuščią lapą.
Antrasis aš:
   Rašyk!
Pirmasis aš:
  O ką? Tu nieko nepasakei, neuždavei temos.
Antrasis aš:
  Rašyk, kas – svarbu.

Pirmasis aš (skambant muzikiniam fonui):
  Aš suprantu, gyvenimas dar nepasibaigė. (Po pauzės) Niekada nebus gaila, kad tie mano pribraukyti ir nuolat taisomi, koreguojami „rašiniai“ kažkada atsidurs palėpės erdvėje tarp daugybės kaimiškų kvapų ir istorinių šeimos vertybių, bei voratinklių...
(Po pauzės) Niekada nemėgau pasirašyti, dėlioti pagal datas, susireikšminti... Visada su pagarba –
Jums...