Pameni mišką? Tą, kuriame rytais vietoj rasos pabirdavo Ivanauskaitės drugeliai*. Jie krisdavo bejėgiais gumulėliais, nuguldami visus paslaptingus miško takelius, visas lomas ir kvapnias žemuogių pieveles. Net seno ąžuolo įdubą šakose, ant kurių taip dažnai supdavosi maži, nekalti debesėliai, niūniuodami peteliškėms lengvas, bet tolimas melodijas: Mocartą, įgavusį pliūpsnį nenusakomo gilumo, Mendelsoną, persmelktą net jam pernelyg plačios kylančio džiaugsmo jūros…
    -Toji mūsų legenda,- sakai, su skaidriu ilgesiu balse. Jo skambesys toks tyras, taip primena tobulai mėlynus lašus ant katilėlių – tuos, pačius pirmuosius – kad beveik didvyriškai sulaikau galugerklyje plūduriuojančius žodžius ir nusigręžiu į tolumas. Ko nekalbate su manimi? Ir, ak, kodėl nemokate tylėti?..
    Jaučiuosi nuplėšusi tūkstančiui tyrai tilindžiuojančių plaštakių sparnus ir, uždrausdama joms paskutinį džiaugsmą – išlaisvinantį aukščio lengvumą – žiaukčioju nuo gleivėtų vikšrų, dėl savo bejėgiškumo kaltinančių miško didybę…
    -Beržų pakraščiai, vilnijantys nuo nepaliaujančių nuosavų lapų gūsių,- sakai, priversdama prisiminti kankinančiai brangią vilionę beržų, nuolat metančių ir vėl skleidžiančių lapus taip, kad „nuo žalio iki žalio” tampa vieninteliu bent jau ne melagingu apibūdinimu. Nepaprastai traukė tieji medžiai, bet vis dėlto ne dėl jų galiausiai pasukau į tą vietą, kurią tarėme (galbūt vien sąmoningai) tik gražia legenda.
    Gražia? Ne – pasakiškai bauginančia Legenda…
    Pasukau ten vedama ūkanų pažadinto Sąžiningumo, kietu nepermaldaujamu kūju daužančio visas nors prie vieno miško šapelio, prie menkiausios nupiepusios žolelės nederančias peteliškes. Bet ir jis galiausiai susmuko, tepriėjęs pirmąją skersai takelį besirangančią šaknį, ant kurios sparnus skleidė nesuskaičiuojama galybė peteliškių, žvelgiančių ugningomis, amžių užpildytomis akimis.
    -Šitiek daug, tiek mažai… Per platu!..-suklupo kniūbščiomis, išbaidydamas nesuskaitomą galybę žybsinčių sparnų, ir akimirkai vaivorykštėmis sužėrėjęs miškas atvėrė nepalyginamai daugiau – pernelyg daug – paversdamas Sąžiningumą tik dar vienu bejėgiu šliužu, tepajėgiančiu kartoti: „Suprasti savo skurdą yra didinga.”**
    Gal ir buvo tame kažkas didingo –nebedrįsau sau priskirti teisės tai spręsti- kai ant dešinio peties pasitupdžiusi  išglebusį šliužą patraukiau tolyn. Kelias akimirkas negalėjau atsistebėti plikais beržų gūsiais, bet greitai paspartinau žingsnį ir, pakniobstomis palikusi nebūties paliestus beržus, veidu įsikniaubiau į žemuogėmis kvepiantį samanų patalą.
     Pamenu, buvo dar gana ankstyvas rytas, kai plaštakės tik iš lėto skleidžia savo sparnus, atidengdamos vis didesnė lopinėlį žaižaruojančių akių. Vėliau, jau įdienojus, jos plevendavo virš takų ir žolynų, kildamos vis aukščiau ir aukščiau, link padangėje nerimastingai blyksinčių debesų, kol vieną akimirką staiga išnykdavo ir akimoju vėl pabirdavo žemėn pilkais, bejėgiais gumulėliais...
   Vidury lomelės stūksojo tvirtas ąžuolas su pulku besijuokiančių debesėlių, o po juo, ant mėlynų katilėlių, suposi perregimos plaštakės, nerūpestingomis, bet išminties kupinomis akimis. Jos sutūpė man į plaukus, dainuodamos slapčiausiam mano Ilgesiui, ir aš išvydau skaisčiai mėlynus atspindžius vos pramerktose šliužo akyse. Bet tą pat akimirką iš netolimo eglyno pakilo pilku purpuru akis raižančių drugių pulkus ir dešinė ranka nutirpo po susigūžusiu Sąžiningumu…
    Pakniobstomis prasibroviau pro pirmąsias tankaus eglyno šakas ir kone iškart įsmukau į tarsi netyčiomis prieš mane išdygusių smėlio duobę. Akimoju suakmenėjau, išvydusi į mane įsisiurbusias milžiniško voro – ne, drugio! – akis. „Mes niekada nesužinosim, taip, mes niekada nesužinosim… Ak jei galėčiau žemyn galvą pulti į, regis, tokią skaidrią akių gilybę! Bet vis tiek – gilybę, kurios negali nei kryžiumi užbraukti, nei,- šnabžda žiaukčiojantis šliužas,- išgerti kaip man skirtąją taurę, kaip tą duburį, kuriame paskęsti esu pašauktas…”
     Nepamenu tų akių tiesos, vien tik sumaištį, ateinančią pas tuos, kurie nenori tikėti raibuliais, tad nepaliauja nardę po duburius, niekada nepasiekdami nei vienos gelmės ir nesugebėdami mylėti meldų šnarėjimo.
    …Bet ji ateina pas laukiančius. Atneša vakario vėjo dvelkimą išdžiūvusiems kūdros žolynams. Iškelia gelmių gyvybę ir dovanoja ją raibuliams... Ant kairiojo paties tilindžiavo skaisčiai mėlyna peteliškė. Jos akių atspindžiuose susitraukė visa purpurinė gelmė, virsdama dviem skęstančiais taškeliais visą aprėpiančiame katilėlių skambėjime.
    Šliužas pakėlė savo galvą ir pažvelgė džiaugsmingos didybės kupinais atspindžiais. Tikriausiai nė nesugebėjau išvysti, kaip jam išaugo milžiniški sparnai, tik pajutau gaivų mėlyną virpėjimą, keliantį virš pilkai purpurinių gelmių ir žaliais šuorais alsuojančių beržų. Net virš debesų, žybsinčių nerimastingomis plaštakėmis...
    ...Pameni tą mišką? Tą mūsų laukiančią legendą, tą skaidrų tilindžiavimą, iš niūniuojančių debesėlių krentant permatomiems rasos lašeliams. Jie pakyla, išskleidžia skaisčiai mėlynus sparnus ir nutupia ant atviro lango, kai  mes žvelgiam, klausinėdami tolumas...
    Turbūt iki šiol tebeklaidžioju po tuos nepažįstamus takelius, jausdama kaip manasis šliužas suglemba purpurinių akių pilkumoje. Tolimas žemuogių kvapas vis atneša tyrą juoko skambėjimą ir aš regiu, kaip jame toji gelmė virsta kažkuo niekingai menku, pranykstančiu net trumpiausios ilgesiu dvelkiančios akimirkos didybėje.
    O aš vėl pakylu, vėl bėgu, krentu ir klausausi nendrių šnarėjimo, bandydama išgirsti kažką, kas patvirtintų, jog atradau savąjį duburį. Bet raibuliai nutyla ir nebemini vakario vėjo, tik springstančios žmogystos švogždamos įkvepia ir vėl puola į gilumą, melsdamos tolumas atsiliepti...
    -Pamenu,- sakai,- skaisčiai mėlyną plaštakę, kuriai nutūpus ant delno pajusdavai, jog pačios tolumos atsiklaupė, kad galėtų tau atsakyti.


* J. Ivanauskaitės novelėje \"Regėjimai geltonoje šviesoje\" drugeliai simbolizuoja mintis...
** B. Pascal \"Mintys\"