Atsidavimas

Ištryško iš juodo paglitusio grumsto
Veržlus kaip fontanas žaliuojantis daigas.
Sakyk, ar pavasaris sielą tau drumsčia?
Raukšlėjies? Prinokai? Sula tavo baigės?

Pažįstu šią tylą, atodūsį sunkų
Ir žvilgsnį miglotą į neesamą tašką.
Aistros svaiginiai net jei šimtmetį trunka,
Purslais energingais galop išsitaško.

Eini lyg į kalną - vos keldamas kojas,
Dūsti metų naštą pavilkt pasišovęs.
Esi, jei kaip grumstas tu daigui aukojies,
Užmiršęs ramybę ir kūno gerovę.

Jei suteikei kraujui pavidalą naują,
Viltis virš tavęs žalią vėliavą kelia.
Kas dulkė - į dulkes. Kam gniaužti į saują,
Ką tapęs grumstu atiduosi daigeliui?
Nijolena