Liepsna degei, lėkei kaip vėtra.
Sraunia tėkme gyvenimo kely buvai.
Atleiski — per vėlai supratom —
Ne dėl savęs, dėl mūsų gyvenai.

Kapų akmenyje išbluko datos.
Nebėr trobelės po klevu.
O jis lig šiol lopšinę ošia.
Tu net dabar dėl mūsų gyveni.

Raukšlėtų rankų austais raštais.
Kvapu ruginės duonos.
Nuotraukom senom.
Sapnuos lyg ryto ir viltimi.

Už tai, kad degėm,
Vėtrom lakstėm — nenuteisei
Ir supratai, kodėl norėjom būt
Sraunia tėkme gyvenimo kely.