Užkalbėjimas lietum
Visos tamsos praeina...
tik teška ant slenksčio ir teška,
taip ritmingai į stuburą
krinta –
ištykšta –
ir plinta...
Tavo akys nakčia išaugindavo
žvėrį iš vaško,
tik per žvilgsnio atstumą, jauti?
pasakydavai – švinta,
kai liepsnos liežuvėliai nulaižo šešėlį nuo veido...
Pasileidžia akli venų linijom nuojautų kurtai –
taip pėda po pėdos uodžiant pūgą ir pulsą –
atleidžia...
Tik vis teška ant slenksčio
ir tykšta į sielą,
nes kur tai
vyzdžių vamzdžiuose tūtos užšalo lietum užtaisytos,
kai pasaulį iš lašo
žvilgsniu užkalbėdami tvėrėm.
Vėl išblunka naktis –
tris kartus pasibeldi,
kad lytų...
-------------------------------------
Visos tamsos praeina
tyloj prijaukindamos žvėrį.