Išauginam rytojų, kaip vaikiškos šypsenos skonį,
Nuo lūpų į gilumą, ten, kur pasibaigia vėjai,
Kur miego dantukai į laikrodžius kalas geltonai,
Kur ištirpsta po kojomis akmenys, šiąnakt nespėjom

Užauginti vaikų, išnešioti šviesos užkalbėjimų,
Šlama lango paveiksluose skiautės, pagunda negrįžti
Į užkeiktus namus, kuriuose atsibusti nespėjom,
Ten minčių tankmėje brolis juodvarnis perkirto lizdą.

Į skirtingas puses aršūs skersvėjai puolė draskytis,
Jei gali, atkalbėk, girių motina sunkiai įmigusi,
Kol tylu, kol gilu, supas gemalo veidas mažytis
Ir kvėpavimas smilgų į sutemas vaikiškai lygus.

Jei gali, atkalbėk, pasiklydusio žalčio jaunikliai
Neišmokę pravirkti raitysis į dulkinas kojas,
Kol šviesa atsivers iš visų šio pasaulio skaistyklų,
Dar pabūkim toli, laiko išnarom šaltį užkloję.