Jau vėlu
Išdidus žengi, kol krenti į nevilties duobę,
O gyvenimas ant tavęs žemės užbarsto.
Ir svajonės, sapnai kartą nustoja guodę —
Nueidami numeta plaktuką prie karsto.
Gal troškuliui numalšinti taurę nuodų?
Ar skysto azoto liepsnojančiai sielai?
Žygiuoja dar viena iš prarastųjų kartų —
Ne vynu, o krauju paversdami vandenį gėlą.
Pabundu naktį nuo pasąmonės delnų vėsių,
Dusinamas savo paties siaubingų kliedesių:
Reikėjo iššvaistytą laiką susigrąžinti,
Reikėjo nuodėmes seniau man išpažinti.