Žibuoklių akimis į dangų žemė žiūri,
Paukščių balsais ryte ji žmogui kalba,
Žaliom skarom, kurių taip gausiai turi,
Užkloja mišką, lauką ir net kalvą.

Kiekvieną, rodos, pakelia ant rankų,
Švelniai priglaudžia ir be žodžių sako –
Tau visko visko namuose užtenka,
Turėk gyvenimą laimingą, ilgą, gražų.

Tiktai manęs neskriausk, neleisk pavergti
Žaizdom ugniaviečių, dykynių,
Lyg piktšašiais miškus nuberti
Užnuodytais kalnais šiukšlynų.

Gražiai Kūrėjas papuošė, dosniai aprėdė
Gėlėm ir pievomis, ūksmingom giriom,
Upeliams slėniuose vagas išrėžė.
Pilni ramybės ežerėliai gilūs.

Mane priimki visą tarytum dovaną,
Tik dar ir savo rankų negailėki.
Priimk kaip nebaigtą, kaip nuolat kuriamą,
Ir kurdamas lyg motiną mylėki.