Žinot, jaučiu, kad laikas eina. Ir ne iš tekančios ir besileidžiančios saulės, ne iš kalendoriaus lapelių ar gelstančių sienų.

Iš jutimų, iš plaukų kuoduko ant pakaušio, iš silkės su grybais, iš suplautų indų. Kartais šmėkšteli mintis, kad prasidėjo savarankiškas kalviavimas. Ir kai kurias laimės pasagas nusikalti jau gavai savomis rankomis.
Ir raktinis žodis čia yra ne laimė, o savomis rankomis.
Taip keistai, vos liesdamas odos paviršių, gyvenimas man leidžia pamatyti, kad kai kurie „užaugti“ sinonimai įsispaudžia ir mano delnuose.
Augi su žodžiais, su mintimis, su gestu ir vakariene. Byri kaip smėlio laikrodžio smiltelės ir formuoji naują save, tokią pačią, bet kitokią. Kaip lakmuso popierėlis geri viską į save ir kasmet, tiksint sekundinei laikrodžio rodyklei, grynėji. Nežinau, ar tampu geresne, ar blogesne, bet tikrai žinau, kad tikresne.