19.

19.

Nemiga tikrai nepadėjo pataisyti vakarykščių maišelių po akimis. Visą naktį galvojau apie tai, kas nutiko ryte. Gal kokius dešimt kartų ruošiausi rinkti Tomo telefono numerį ir atsiprašyti, tiek pat kartų ir pasiunčiau jį toli toli savo mintyse. Kaltinau ir save už nesupratingumą, kaltinau ir jį už neaišku elgesį. Bet jam akivaizdu buvo nusispjaut į mane, nes nesulaukiau jokio atsiprašymo, nei skambučio, nei žinutės – nieko. Ką gi, jei jam nerūpėjau aš, ir jis man nerūpės! O kas geriau numalšina senos meilės kančias, jei ne nauja meilė? O naujas vyrukas pasirodė labai greitai, kaip ir buvo tikėtasi.
Apie vidurdienį išsiropščiau iš lovos, visa pavargusi ir siaubingai nusiteikusi. Pažiūrėjusi į veidrodį pamačiau kažkokią niekingą žmogystą spoksančią į mane. Oi, ne – tai ir buvau aš. Nusprendžiau, kad laikas šiek tiek pasitvarkyti savo suniokotą veidelį. Nors tokią žalą sutvarkyti nėra taip jau paprasta. Bet po pusvalandžio kruopštaus darbo atrodžiau pakankamai padoriai. Tik baigusi gražintis išgirdau beldimą į duris. O taip, jis grįžo atsiprašyti, taip ir žinojau, kad paršliauš. Pergalė! Nulėkiau prie durų ir jas atidariau.
- Sveika! – džiugiai man ištarė Matas, su milžinišku pliušiniu meškinu glėbyje. Tas Žaislas turbūt didesnis ir už mane!
- Labas, - ištariau sutrikusi. – Jau grįžai?
- Taip, grįžau. Labai Tavęs pasiilgau.
- Hmm... Taip... Aš tavęs irgi, - išlemenau. – Tai kokį čia draugą parsivežei kartu? – pabandžiau pajuokauti.
- O, jis tau. – ištiesė meškiną man.
- Man? – nustebau dar labiau. – Ačiū. Jis turbūt labai brangus... – na ir vėl pinigai.
- Tau niekas nėra per brangus. – išsišiepė. – Tai gal pakviesi užeiti ar ir stovėsim taip tarpdury?
- Žinoma, užeik. – paėmiau meškiną ir nusinešiau jį į kambary. Iš paskos ėjo Matas.
Padėjau žaislą ant sofos, jis užėmė nemažai vietos. Nežinau kodėl, bet tą akimirką galėjau galvoti tik kaip šią dovaną parsigabensiu namo... Vos spėjau atsisukti Matas griebė mane į savo tvirtą glėbį ir puolė bučiuoti. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko. Bet po akimirkos pajutau, kad tai labai malonu ir net nenorėjau sustoti. Apsivijau Mato kaklą ir sunėriau pirštus jam į plaukus. Tiesa reikėjo šiek tiek pasistiebti, Matas kur kas aukštesnis už mane, bet nepasakyčiau, kad tai buvo kliūtis, kaip tik tai jaudino dar labiau. Po gan ilgų glamonių Matas pasilenkė prie mano ausies ir sušnabždėjo:
- Seniai to laukiau.
Nieko neatsakiau, tik dar smarkiau jį apsikabinau.
- Tai šiandien veiksime? – paklausiau atsitraukusi nuo jo. Prisiversti tai padaryti buvo gan sunku.
- Net nežinau. Šiandien taip siaubingai lyja. Gal nuvažiuokime kur nors? Pakeliui mačiu gan mielą restoranėlį.
- Taip, gerai. – tą akimirką būčiau sutikusi su bet kuo, net jei jis vežtųsi mane sušerti rykliams.
Apsivilkau lengvą megztuką ir nuėjome į jo prabangią mašiną. Nurūkome šlapiu asfaltu. Vairuoja Matas tikrai tvarkingai, nėra kelių „erelis“, kurių taip nekenčiu. Bevažiuojant grojo rami muzika, ant lango krito lašai, buvau tiesiog užhipnotizuota viso šio ansamblio.
Į kavinę atvažiavome labai greitai. Gal ir nelabai greitai, bet man ta kelionė pasirodė tiesiog žaibiška. Vos spėjau atsisėsti į automobilį, kai jau teko iš jo išlipti. Visgi išlipusi nepasigailėjau. Restoranas buvo nuostabus. Tai priminė mažą jaukią užeigėlę iš išorės. Medinis namas, su šiaudiniu stogu. Dar kabėjo didžiulė švytinti iškaba, kurios aš tikrai neskaičiau. Tiesą sakant gerai neįsižiūrėjau ir į pačią kavinę, mane labai domino šalia į mano lanką įsikibęs aukštas vaikinas. Viduje buvo daug prabangiau negu išorėje. Visur vaikščiojo virukai su juodais frakais, kaip kokie pingvinai. Kabėjo prabangūs sietynai, raudonos užuolaidos sunkiai krito iki pat žemės. Visur ištiesti kilimai. Apšvietimas buvo labai jaukus, prietema. Vienas iš pingvinų mus pasodino prie stalelio netoli lango. Žmonių buvo nedaug. Kai atvykome jau buvo popietė.
Greitai atnešė oda aptrauktą meniu. Patiekalų buvo gausybė, tačiau daugumą iš jų man buvo visiškai nepažįstami. O kainavo jie tikrai nemažai. Iš Mato veido išraiškos supratau, kad jo tai visai nejaudina. Jis nuodugniai nagrinėjo meniu ir rinkosi ką valgyti. Aš stengiausi atrasti kažką pažįstamo, juk nenorėjau užsisakyti kažko panašaus į sraiges. Nusprendžiau imtį vištieną, su ja niekada neapsiriksi. Matas Užsisakė kažką keistu pavadinimu. Vėliau paaiškėjo, kad tai jautienos kepsnys. Dar gėrėme šaltos arbatos ir desertui valgėme šokoladinį pyragą. Gan nemažai maisto, bet per pastarąją parą valgiau tikrai nedaug, todėl tai atleidžiama.
- Labai gražiai atrodai, - pasakė man Matas prieš desertą.
- Ačiū, - atsakiau kiek susigėdusi. Juk žinojau, kad tai netiesa. Mačiau save veidrodyje. Bet vis tiek tai girdėti buvo labai malonu.
- Tai ką veikei kol manęs nebuvo?
- Lyg ir nieko įspūdingo. Skaičiau, - pasakiau. Tai nebuvo melas, perskaičiau gal kokius tris puslapius atsivežtos knygos. – Taip pat, hm, radau draugą, su kuriuo leidau laiką... – Pasakiau greitai ir laukiau reakcijos.
- Draugą? – atsakė jis gan sutrikęs. – Kas čia per draugas?
- Tai toks vaikinas. Dirba pas mano senelę. Daro visokius fizinių gebėjimų reikalaujančius darbus. Kitaip sakant padeda.
- Aišku. Ar turėčiau dėl to nerimauti? – pasakė jis ir pažiūrėjo į mane savo išraiškingomis žaliomis akimis, kurios sakė: „Tikiuosi dabar tau draugo nebereikės!“
- Viskas baigta, – suburbėjau. – Nemanau, kad dar teks su juo bendrauti. Net jei jis ir toliau dirbs pas senelę.
- Susipykot? – stengėsi su užuojauta paklausti Matas, bet gavosi labiau pikdžiugiška išraiška. Matėsi, kad jis džiaugėsi tuo, ką pasakiau.
- Tarkim mūsų interesai nelabai sutampa.
Tą akimirką atnešė mūsų desertus ir pokalbis nutrūko. Jau norėjau apkabinti padavėją, nes to pokalbio ilgiau tęsti nebenorėjau. Toliau kalbėjomės apie desertą ir kitus dalykus, kas susiję su šokoladu. Daugiau prie Tomo temos nebesugrįžom.
Po pietų mane parvežė namo ir prieš palikdamas mane kieme vieną apdovanojo vienu iš tų nuostabių jo bučinių. Jie buvo svaiginantys ir norėjosi jų daugiau, bet kažko trūko, niekaip nesugebėjau suprasti ko, bet trūko.
Voveriukas