Apstulbai? Ką radai? Plunksną angelo? Žvyną undinės?
Gal aistros atspindžiai šiandien žilpina tavo akis?
Gal tai tavo būtis duoneliautojos rūbais vaidina,
Nors karūnos šlove pasimėgavo ji šimtąsyk?

Nusimesk pagaliau kaukę svyrančiais lūpų kampučiais -
Dabartinė žaismė tegu plyšta griausmingu juoku.
Keliauninkui retai palankus vėjas burėsna pučia,
Juk ateina diena, kai judėt jis neturi jėgų.

Apstulbai? Ir dėl ko? Visos tvarkos seniai surikiuotos.
Pasisupk, kol gali, tartum ankšty Kūrėjo delne.
Nesakyk, ką radai - pamanys, kad išėjęs iš proto.
Ką gi veiks angelai, kur triukšmaujanti deras minia?

Ta saldi patirtis gali grįžti po daugelio metų,
Jeigu teks susidurt su apstulbusiu savo vaiku.
Ar beklausi tu jo, ką keistoj savo vizijoj matė,
Kai prie kūdros stovės jis su saujoj suspaustu žvynu?