18.

18.

Už lango buvo tamsu. Taip kaip ir visą dieną, todėl negalėjau suprasti kiek valandų, kiek jau laiko kvailai savęs gailėjausi ir beviltiškai stengiausi nustoti verkti. Galiausiai atradusi už pagalvėlių numestą telefoną pamačiau, kad jau septyniolikta valanda. Nu taip, nuostabiai praleista diena. Visa sielvarto ir vaitojimo oazė. Nusišluosčiau akis ir ant rankų atsirado juodos tušo dėmės. Be gyvybės priėjau prie veidrodžio ir susiradusi makiažo valiklį nusivaliau nubėgusius dažus nuo veido. Atrodžiau siaubingai: akys raudonos, paakiuose siaubingi maišeliai, visas veidas papurtęs, plaukai styrojo piestu. Supratau, kad taip apsileisti negalima, reikia nusiraminti. Susišukavau plaukus į arklio uodega ir nusiprausiau veidą šaltu vandeniu, kad patinimas atslūgtų.
Staiga išgirdau savo skrandį reikalaujantį maisto, juk visas mano šiandienos maistas buvo tik kąsnis sumuštinio, kuris dar dabar gulėjo ant stalo lėkštėje. Virtuvėje jį radau kaip paliktą, nors viena gera naujiena, sumuštinis niekur nedingo. Sukrimtau maistą nejausdama jo skonio, žinojau tik, reikia tai padaryti. Apraminusi savo alkaną organizmą nutariau, kad reikia apmąstyti, kas šiandien įvyko.
Prisėdau ant sofos ir pažiūrėjau į telefoną, naiviai tikėdamasi, kad sulaukiau atsiprašymo žinutės ar skambučio. Naujos žinutės – nėra. Jaučiau siaubingą tuštumą. „Ir kas jam po galais pasidarė?“ – galvojau. „Juk viskas buvo taip gerai. Atrado gi turtų siekėją. Nei aš jam esu kada nors sakiusi, kad man kažko tokio reikia. Kažkoks absurdas. Kaip aš jo pasiilgau“ – Jau buvau bepradedanti verkti vėl, bet susiėmiau. „Čia tik pretekstas, kad mane mestų. Tikrai taip, kitų priežasčių nėra. Gal jau susirado kitą, tikriausiai taip ir yra. Arba jam apskritai manęs nereikėjo, pasinaudojo kvailele. Na ir kaip aš galiu būti tokia apgailėtina? Ir net neparašė, neatsiprašė. Tai akivaizdu – jam manęs nereikia. Tai ką dabar turėčiau daryt aš? Laukt? Kankintis visą vasarą? Na, jau ne! Manęs sugniuždytos tikrai nepamatys! Teko ištverti daug sunkesnius dalykus, nei šitai...“ – mintys sukosi viena po kitos, be jokios tvarkos.
„O ką dabar daryti su Matu?“ – šovė netikėta mintis, šiandien jau nebuvo laiko apie jį pagalvoti. „Nejaugi turėčiau jį atstumti? Juk dabar aš visiškai laisva. Niekas nebetrukdo. O jei dar netyčia ir pamatytų su kitu gal užsimanytų susigražinti. Bet juk naudotis žmonėm negalima... Atsipeikėk, naudojasi tavim, naudokis ir tu! Nu taip, dabar dar ir su savim pradėsiu kalbėtis. Kažkokia beprotybė... Na, bet jei Tomas šiandien neatsiprašys, tada tikrai nepaleisiu Mato!“ – įsiūtis grįžo. Dabar jau kalbėjo arogancija. Pažeminta  mergina, kaip tankas, sunaikins viską savo kelyje. Šįkart mano kelyje pasitaikė Tomas. Ir pasigailėti jo neketinau, net jei iš skausmo plyš širdis.
Voveriukas